missa parodia (lot. parodijų mišios), imitãcinės mšios, Renesanso polifoninės ciklinės mišios. Tai tolesnė cantus firmus principu pagrįstų mišių plėtotė. Šių mišių visas 5 dalis vienija pasirinktojo kūrinio (dažnai kito kompozitoriaus) ilgesnė frazė arba net visas kūrinys su visa faktūra (t. y. svarbiausiais motyvais, imitacijomis, polifoninės plėtotės logika). Pasirinktasis kūrinys buvo traktuojamas ir kaip missa parodia modelis.
Pirmosios mišios su dvibalsėmis arba tribalsėmis parafrazėmis atsirado 15 a. viduryje, tačiau tik 16 a. vadinamoji parodijų technika ištobulėjo ir tapo vyraujančia. Tarp ankstyviausių šio žanro kūrinių – Josquino des Prés Mater Patris (pagrįsta A. Brumelio motetu), J. Moutono mišios Sancta Trinitas ir A. de Févino Ave Maria (pagrįsta Josquino des Prés motetu). Vėliau šį mišių tipą itin išplėtojo G. P. da Palestrina ir O. di Lasso. Missa parodia kaip vyraujantis polifoninių ciklinių mišių tipas išsilaikė iki pat 17 a. pradžios (vienos vėlyviausių žinomų missa parodia yra C. Monteverdi Missa da cappella 1610).
2752