missa solemnis (lot. iškilmingosios mišios), mišių atmaina. Missa brevis priešingybė. Joms būdinga išplėtota daugiasekcijinė daugiadalė struktūra.
Susiklostė 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje, gyvavo iki 19 a. vidurio. Apima nekintamųjų mišių (lot. ordinarium missae) visas 5 giesmes (Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Agnus Dei). Atlieka dažniausiai 4 solistai ir choras bei orkestras su trimitais, timpanais ir vargonais (toks orkestras tuo metu buvo neįprastai didelis).
Kyrie buvo 3 dalių. Pirmoji dalis – dažniausiai iškilmingas concertino chorui ir solistams (kartais su lėta įžanga), antroji – Kristau, pasigailėk (Christe eleison – lyrinė, dažnai giedama solistų), trečioji dalis Viešpatie, pasigailėk (Kyrie eleison) dažnai būdavo fugos formos arba pirmosios dalies pakartojimas.
Gloria galėjo turėti iki 11 padalų, giedamų pakaitomis choro ir solistų. Iš pradžių giedodavo iškilmingas choras, sekciją su žodžiais Šloviname Tave (Laudamus te) – vienas ar keli solistai, Dėkojame Tau (Gratias agimus tibi) – vėl giedodavo choras. Baigiamoji padala su žodžiais Su Šventąja Dvasia (Cum Sancto Spiritu) arba tik su Amen būdavo išplėtotos fugos formos.
Credo turėdavo kelias padalas. Be pirmosios (su žodžiais Tikiu vieną Dievą / Credo in unum Deum), svarbiausios buvo dvi viena po kitos einančios padalos – Ir įsikūnijo (Et incarnatus) ir Nukryžiuotas (Crucifixus), kurios paprastai būdavo kaip lėtoji vidurinė dalis. Visą Credo dalį dažniausiai užbaigdavo fuga (dažnai prasidedanti žodžiais Ir būsimo amžinojo gyvenimo / et vitam venturi saeculi), kuri būdavo ne taip išplėtota kaip Gloria.
Sanctus ir Benedictus dažniausiai būdavo rašomos kaip giminingos, tačiau atskiros dalys, užbaigiamos tuo pačiu choro numeriu: Osana aukštybėse (Hosanna in excelsis). Sanctus būdavo kaip didinga aklamacija, o Benedictus – ramesnės nuotaikos, perteikianti tylų Dievo garbinimą.
Agnus Dei dalis buvo sudaroma iš 3 aklamacijų, kurias dažnai atlikdavo solistas arba solistas ir choras, pabaigoje (su žodžiais suteik mums ramybę / dona nobis pacem) skambėdavo fuga. Kartais kompozitoriai penktajai daliai vartodavo ankstesnių dalių muzikos elementus ar fragmentus. Ilgainiui (ypač 18 a. pabaigoje susiklostė šios dalies struktūra – Dona nobis pacem, prilygstanti visai Agnus Dei ar net už ją ilgesnė (atlikdavo visų missa solemnis finalo funkciją). Žymiausios missa solemnis – J. S. Bacho mišios h‑moll (1749) ir L. van Beethoveno Missa solemnis (1819–23; jos tapo pirmosiomis koncertinėmis mišiomis).
2752