mistèrijos (gr. mystēria < mystērion – slaptas kultas), slapti dievybių kultai senovės Graikijoje ir Romoje. Jas sudarė scenos (pagal garbinamos dievybės mitų siužetus), ritualai (procesijos, užkeikimai, orgijos), apeigos, aukojimai. Misterijose galėjo dalyvauti tik įšventintieji. Ką tik įšventintieji buvo vadinami mistais. Misterijos atsirado iš seniausių dievybių (garbintų Babilonijoje, Egipte), įkūnijančių mirštančią ir vėl atgimstančią gamtą, kultų.
Misterijų paskirtis buvo dvejopa: garbinant dievus misterijos laiduodavo jų paramą ir atlaidumą žemiškajame gyvenime; suteikdavo pomirtinio gyvenimo viltį. Susidarant klasinei visuomenei kai kurie kultai atsiskyrė nuo oficialios religijos ir tapo misterijomis.
Graikijoje misterijų būta jau 7 a. prieš Kristų (Eleusine buvo rengiamos misterijos Demetros ir Persefonės, Samotrakėje – dievybių Kabeirų garbei; orfikai rengė misterijas Dioniso garbei), Romoje misterijos rengtos 2 a. prieš Kristų pabaigoje (Izidės, Kibelės, Mitros misterijos).