Mitãnija, senovės valstybė Šiaurės Mesopotamijoje (dabar Šiaurės Sirijos teritorija).
Susikūrė, manoma, 16 a. prieš Kristų. Daugumą gyventojų sudarė huritai (jų genties mitanių vardu vadinama valstybė) ir semitai. Oficialios kalbos – akadų ir huritų, karaliai turėjo indoiranėnų vardus; manoma, jų dinastija buvo kilusi iš Irano priekalnių.
Mitanijos kariuomenė turėjo kovos vežimus (didelė naujovė to meto karyboje); tikriausiai tai Mitanijos valdovams padėjo lengvai pajungti Mesopotamijos huritų gentis ir semitų miestus-valstybes. Labiausiai Mitanija klestėjo 16 a. viduryje; ją sudarė įvairaus klestėjimo lygio ir dydžio karalystės ir miestai-valstybės, išsidėsčiusios nuo Viduržemio jūros ir Mažosios Azijos Tauro kalnų iki Irano priekalnių. 15 a. pr. Kr. Mitanija užleido Egiptui žemes į vakarus nuo Eufrato ir atkūrė su juo draugiškus santykius. 14 a. pr. Kr. Mitanijoje prasidėjo vidaus kovos, į kurias įsikišo Hetitų karalystė; Mitanija prarado politinę reikšmę. 13 a. pr. Kr. per karus su Asirija (anksčiau priklausiusia nuo Mitanijos) galutinai sunaikinta.
Mitanijos šaltinių, išskyrus karalių laiškus, rašytus Egiptui, neišliko. Apie Mitanijos ūkį, istoriją ir kultūrą dažniausiai sprendžiama iš šaltinių tų valstybių, kurias Mitanija buvo pajungusi.