mtas (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas), kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio, dievų, žmogaus, gamtos reiškinių, gyvybės ir mirtis kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.
Mituose įvykiai ir realybė skiriasi nuo įprastinės žmogaus patirties. Nekasdieniški yra mito kalba, laikas ir erdvė. Mitų kalba išreiškia egzistenciją, pagrindžiančią realybę, tai, kas yra už įprastinio pažinimo ir patirties ribų, kartu siekia perteikti tai, ko negalima pasakyti įprastine kalba. Mitų kalba skirta pabrėžti jų prasmingumui, apsaugojimui nuo sekuliarizacijos (hinduizme išlaikyta sanskritas, Babilone – šumerų kalba). Mituose laikas nekasdienis – tai laikas už žmogaus suvokimo ribų, erdvė t. p. kita nei kasdienė aplinka. Mitai įvykių, laiko ir erdvės nekasdieniškumu turi bendrumų su folkloru (pasakomis, legendomis, padavimais), bet mitus išskiria jų autoritetas. Mitu tikima be įrodymų, juo remiamasi kasdieniame gyvenime. Išmanydamas mitą žmogus žino, kaip turi elgtis ir kokie bus jo veiklos rezultatai. Mitas nėra paprastas pasakojimas (pasaka ar pasakėčia), kurį galima pasakoti bet kur ir bet kada – tai šventa istorija. Mitas dažniausiai pasakojamas tam tikru metų, paros laiku, per šventes, ypatingose vietose ir ypatingomis progomis (babiloniečių kosmogoninis epas Enuma Eliš buvo skaitomas Marduko šventykloje prieš 4 dienas iki Naujųjų metų šventės). Kai kuriose visuomenėse mitų tematika buvo grindžiama hierarchine jos struktūra (Centrinė ir Pietų Amerika), mitai buvo žinomi ne visiems (juos mokėjo tik vyrai, o jaunuoliai sužinodavo per iniciacijas).
Daugelio tautų mitai persipina su istorija, ne vienos giminės pradininku laikomas kultūros herojus ar pusdievis. Mitas, kaip pirmapradžių įvykių pasakojimas, juos tarsi įgyvendina dabartyje. Istoriją apie pirmapradį įvykį atkartoja ritualas. Mito teiginiai tos kultūros, kurioje jis funkcionuoja, visuomenei reiškia neabejotiną tiesą. Mitai persipina su senąja religija (jų santykį nagrinėja religijotyra). Kai kurie tyrinėtojai mitus laiko etiologiniais pasakojimais, t. y. ikimoksline pastanga paaiškinti pasaulio, gamtos ir kitų reiškinių kilmę bei priežastis, o religinius ritualus – tik magiškais veiksmais, yra nuomonių, kad mitai egzistuoja be ritualų.
Mitus kūrė visa pirmykštė žmonija, tik ne visur jie susiklostė į darnias išbaigtas sistemas; kai kurios mitų sistemos aprašytos straipsniuose (baltų religija ir mitologija, centrinės Amerikos indėnų mitologija ir religija, estų mitologija ir religija, keltų religija ir mitologija, kituose), straipsniuose apie tautas (germanų mitologija ir religija, hetitų mitologija ir religija) ir valstybes (senovės Egipto religija ir mitologija, senovės Graikijos mitologija ir kita).
Mitai skirstomi pagal tematiką (kosmogoniniai, antropogoniniai, teogoniniai, eschatologiniai ir kiti), siužetus, įvaizdžius. Be šių mitų, vadinamų senoviniais, dar yra vadinamieji naujieji mitai. Savo kilme jie dažniausiai nėra susiję su senoviniais mitais, bet jiems t. p. būdingi absoliutaus tikėjimo ir tapatumo principai. Jų kūrimas susijęs su mokslo teorijomis, filosofinės ideologijos doktrinomis, menu.
Keičiantis visuomenės gyvensenai ir pasaulėžiūrai, keičiasi ir mitai. Netekę jiems būdingo absoliutaus tikėjimo (nereikalaujančio patikrinimo) ir tapatumo (tikėjimo, kad atspindi žmogų supantį ir jį veikiantį pasaulį) nustoja gyvuoti, išlieka mene įkvėpimo ir siužetų šaltiniu. Mitai ir jų elementai – siužetai, veikėjai, įvaizdžiai – literatūroje, dailėje (mitologinis žanras) bei kitose meno šakose naudojami kaip medžiaga ir kaip tam tikras vaizdavimo būdas.
Mokslas apie mitus – mitologija. Juos nagrinėja ir įvairiai interpretuoja religijotyra, literatūrologija, etnologija, antropologija, sociologija, psichologija ir kiti mokslai.
2781
Mitas religijotyroje
Religijotyroje mitai – svarbiausia religinės tradicijos dalis, pagrindžianti ritualą. Religija ir mitai niekada nepasireiškia kaip gryni elementai, jie visada susipynę. G. Widengrenas (1907–96, Švedija) teigia, kad religijose mitas ir ritualas egzistuoja kaip neišardomas kompleksas, jų paskirtis – išlaikyti pasaulio tvarką; jei mitas sunyksta, tai sunyksta ir ritualas, nes jame slypi išgyventa realybė, konkretizuota mite. Daugelis mitų tekstų yra būtini ritualui atlikti (ne tik jį pagrindžia). Pasak M. Eliade’s, išskirtiniais laikančio kosmogoninius mitus (kiti mitai remiasi kosmogoniniais), mitai yra absoliučios tiesos išraiška, nes pasakoja sakralinę istoriją – kaip pradėjo egzistuoti realybė, kosmosas ar vienas jo fragmentų (sala, augalijos rūšis ir kita), daiktai, kartu netiesiogiai paaiškina, kodėl jie egzistuoja, kaip atskleidžiamas sakralybės, arba šventybės (numinous, religijos esmė), pasireiškimas, galutinė bet kokios realios egzistencijos priežastis. Mitas remiasi trimis religijos išraiškos formomis: šventa kalba, šventais veiksmais, šventomis vietomis. Mitas yra šventybės išreiškimas žodžiais. Perteikdamas šventybę žodžiais mitas išreiškia tai, kas negali būti išreikšta kitomis priemonėmis. Mituose pateikiama žinių apie religinį gyvenimą, apeigas, šventus objektus. Mitai yra universalūs modeliai, lemiantys ir nustatantys aukos, liturgijos ir kulto struktūrą bei prasmę. B. Malinowskio teigimu, mitas suteikia tikėjimui išraišką, išaukštinimą ir įstatymą, jis garantuoja ir stiprina papročius, ritualo veiksmingumą, pateikia žmonių elgesio taisykles.
2781
Mitas literatūrologijoje
Literatūrologijoje analizuojama mito samprata jo gyvavimo laikotarpiu (kai mitas buvo sukurtas), aiškinamos senovės mitų ribos, jų virtimas literatūra. Literatūros mokslas, tyrinėdamas mitus, remiasi G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Eliade’s, S. Freudo, C. G. Jungo ir kitų mokslininkų teorijomis. C. Lévi‑Strausso teigimu, mitinės reikšmės perkėlimas primena poetinę kūrybą, bet mitas nėra metafora. Pasaulio objektai, tapdami mitiniais simboliais, nepraranda savo jutiminio konkretumo, praktinio aktualumo ir emocinės raiškos. Mitiniai objektai, arba būtybės, yra savotiški tam tikrų sutampančių arba priešingų požymių rinkiniai. Dvinarės priešpriešos sudaro aukštesnio lygio mitines sistemas – tekstus, kuriuose tie patys semantiniai santykiai perteikiami įvairiais kodais. A. J. Greimo semiotikoje etnologinė mito samprata pasitelkiama bendrajai diskursų tipologijai. Mitiniu laikomas toks diskursas, kuriame po praktiniu lygmeniu (pasakojimas apie veikėjų atliekamus veiksmus) slypi anagoginis (dvasinis) lygmuo, po figūratyvia, juslėmis atpažįstama plotme – giliojo lygmens semiotinės struktūros. Mitinė mintis per daiktų reikšmes pasiekia giliąsias struktūras, kur susiklosto ambivalentiškos figūros, grindžiamos vertybių priešprieša. Šiuo atžvilgiu mitinis diskursas yra tapatus poetinei kalbai. Iš juslėmis atpažįstamų natūralaus pasaulio figūrų kuriamas antrinis, gilesnis kalbėjimas.
Mitus ir grožinę literatūrą sieja genetiniai ir tipologiniai ryšiai. Mitas, suprantamas kaip istoriškai ankstesnė figūratyvios raiškos forma, veikia literatūrą per sąsajas su ritualu arba tarpininkaujant folklorui. Tipologiniu atžvilgiu mitai ir grožinė literatūra priskiriama dviem skirtingoms mąstymo sistemoms, kurios iki galo viena į kitos kalbą neišverčiamos (J. Lotmanas). Mitologiškumas laikomas aukščiausio lygio universaliuoju modusu, grožinės literatūros tekstai – jo generavimo vieta (V. Toporovas). Šiuo atžvilgiu mito funkciją įgyja ir tradiciniams mitams nepriklausantys literatūriniai personažai, kuriantys ne tik gyvenamojo laikotarpio socialinį tipažą, bet ir universaliuosius žmogaus elgesio tipus (Hamletas, Don Kichotas, Don Žuanas). Prancūzų psichoanalitinėje literatūros kritikoje neįsisąmonintų asociacijų tinklas, susaistantis keletą to paties autoriaus kūrinių, vadinamas asmeniniu mitu (Ch. Mauronas, 1899–1966). Tyrinėjamas tekstų mitinis lygmuo (mitopoetinė kritika). Lingvistiškai argumentuotą individualaus poetinio mito sampratą pateikė R. Jakobsonas. Renesanso mitus tyrė L. Batkinas (g. 1932, Rusija), modernizmo – R. Barthes’as, N. Frye ir kiti. 20 a. pirmoje pusėje susiklostė literatūrologijos kryptis – mitologinė ritualinė mokykla.
19–20 a. literatūroje buvo vartojami senieji mitai (T. Manno, A. Camus, J.‑P. Sartre’o kūryboje), t. p. sukurta kūrinių pagal mitų struktūrą (H. Melville’io, T. S. Elioto, J. Joyce’o kūriniai).
Antropologai 19 a. ieškojo mito, kaip socialinių institucijų ir praktikos nemokslinio aiškinimo, ištakų. Socialinės antropologijos pradininkas B. Malinowskis teigė, kad mitai socialinėms struktūroms suteikia tam tikro teisėtumo. Vienas struktūrinės antropologijos kūrėjų C. Lévi-Straussas neigė, kad mitai gali paaiškinti socialinę struktūrą, nes juose nėra informacijos, kurią siekiama iššifruoti. Anot jo, mito funkcija yra pažintinė, t. y. atskleisti esmines sąmonės ir proto koncepcijas. Kiekvienas mitas yra tam tikros temos, atskleidžiančios įvairius santykius, vienas variantų (pvz., mitas apie Edipą yra motinos ir sūnaus santykių vienas variantų).
W. Otto (1882–1965, Austrija) teigė, kad kultūra formuojasi pagal pagrindinį mitą. Mitas nėra mąstymo apie pasaulį ir gyvenimą rezultatas, šiam mąstymui mitas jau yra duotas kaip išankstinė jo prielaida, lemia mąstymą ir jį nukreipia. Mitas atskleidžia tos aplinkos, kurioje susiformavo, žmonių mąstymo būdus, savęs įsisamoninimą, savo ir pasaulio egzistavimo, kartais ir ateities, aiškinimą.
1708
Lietuvių mitai tautosakoje
Lietuvių mitų fragmentų išliko tautosakoje. Kosmogoninio mito elementų yra sakmėse. Jose pasakojama apie įvairių pasaulio elementų sukūrimą. Neužfiksuota vientiso siužeto, kuriame būtų atskleisti visi svarbiausi Visatos kūrimo etapai. Mitologinė pasaulio atsiradimo samprata atsispindi ir kalendorinėse dainose bei apeigose, ji itin aiškiai išreikšta naujametinio ciklo dainose. Naujųjų metų šventė tradicinės kultūros tyrinėtojų traktuojama kaip susijusi su archajine kosmogonijos samprata. Kalendorinėse dainose ir apeigose yra kosmogoninio mito vaizdinių (būdingiausi – pasaulio medis, tiltas, elnias, kalėda). Teogoninio mito elementų beveik neišlikę, nėra aiškių pasakojimų apie dievų kilmę, jų kartų kaitą ir kita. Etiologinėse sakmėse išliko antropogoninio mito siužetų. Visas išlikęs tik Sovijaus mitas.
2781
Mitas lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje mitai įvairiomis formomis plėtojami ar perkuriami (apverčiami) V. Krėvės, V. Mykolaičio‑Putino, K. Sajos, V. Žilinskaitės, S. Gedos, M. Martinaičio, S. T. Kondroto, J. Erlicko, J. Skablauskaitės, G. Beresnevičiaus, G. Grajausko ir kitų rašytojų kūryboje. Mitus lietuvių literatūroje tyrinėjo G. Beresnevičius, K. Nastopka, V. Šiukščius ir kiti.
L: G. Beresnevičius Religijotyros įvadas Vilnius 1997.
1708