mitològija (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas + gr. logos – mokslas), mokslas apie mitus. Mitų tyrinėjimų užuomazgų yra antikos laikotarpiu. Senovės graikai suformulavo alegorinį (alegorija) ir euhemerinį (euhemerizmas), arba racionalųjį, mitų aiškinimo modelius. Remiantis alegoriniu modeliu aiškinti mito teksto poetiniai įvaizdžiai, perteikiantys paslėptą prasmę. Teagenas iš Regijaus (6 a. prieš Kristų) vienas pirmųjų suformulavo, kad mitą reikia suprasti ne pažodžiui, o kaip ženklą, retorinę kalbos priemonę, skirtą gamtos elementams arba etiniams principams apibūdinti. Homero epe Iliada aprašytas dievų įsitraukimas į karą buvo aiškinamas kaip vidinė žmogaus kova renkantis gėrį ar blogį. Alegorinis mito aiškinimas dažniausiai naudotas nebesuprantamiems arba tradicijoms pasikeitus įgavusiems ginčytiną prasmę mitų elementams paaiškinti. Alegoriškai mitą aiškino daugelis antikos mąstytojų (Empedoklis, Herakleitas, Parmenidas, Platonas). Remiantis euhemeriniu aiškinimu, mituose veikiantys dievai ir dievybės laikomi atsiradę sudievinus praeityje nusipelniusius karalius, didvyrius. Racionalistiškai mitą aiškino Ciceronas, Herodotas, Ksenofanas, Lukrecijus. Mitologijos formavimui įtakos turėjo didieji geografiniai atradimai (svarbiausi 15 a. viduryje–17 a. viduryje, kai kuriuose šaltiniuose – 15 a. viduryje–16 a. viduryje). Per šį laikotarpį susipažinta su vietinėmis kultūromis, sukaupta daug etnografinių žinių. 17 a. pabaigoje–18 a. buvo renkami ir užrašinėjami kolonizuotų tautų mitai. Prie to daug prisidėjo misionieriai (pvz., jėzuitai rinko Šiaurės Amerikos tautų mitus). Krikščionys, interpretuodami mitus, įvedė religijos skirstymą į tikrąją ir netikrąją. B. de Fontenelle’is mito aiškinimą siejo su krikščionybe, tautų nesugebėjimu priimti apreikštųjų žinių, jis teigė, kad vyksta religijų ir mitų raida (anot jo, visame pasaulyje visų tautų religija ir mitai turėtų rutuliotis vienodai). Senųjų ir vadinamųjų laukinių tautų vadinamasis nesubrendimas, arba intelektinis vaikiškumas 18–19 amžiuje tapo daugelio mito aiškinimo teorijų standartiniu įvaizdžiu. Ch. de Brosses’as domėjosi etniniais tyrimais; manė, kad jo gyvenamojo meto Vakarų Afrikos religijos elementais galima paaiškinti graikų mitų koncepcijas, todėl vėlyvųjų vadinamųjų laukinių tyrinėjimai gali suteikti žinių apie ankstesnes tradicijas. Šiuo laikotarpiu prasidėjo įvairių tautų mitų panašumų priežasčių tyrinėjimai.
Mitologija kaip savarankiška mokslo disciplina susiklostė 19 amžiuje. Šiam laikotarpiui būdinga tyrinėjimo šaltinių ir metodų įvairovė. Pagrindinės mokyklos buvo racionalistų ir romantikų. Mitologinė (arba romantinė) mokykla susiklostė 19 a. pradžioje (pradininkai A. von Arnimas, C. Brentano, F. W. J. von Schellingas, A. W. ir K. W. F. Schlegeliai, J. ir W. Grimmai). Jos atstovai iš mitų kildino poeziją ir filosofiją, meną, mokslą. Daugiausia mitai buvo tyrinėjami lyginamuoju aspektu, pasitelkus lingvistiką mėginama nustatyti pradinę jų formą ir reikšmę. Plintant romantizmo idėjoms mitai buvo ne tik mokslinių tyrinėjimų objektas – jais siekta paaiškinti tautos vadinamosios dvasios kilmę, savitumą, paskatinti vokiečių tautą dvasiškai atgimti ir susivienyti. Lyginamosios mitologijos mokykla, susibūrusi apie M. Müllerį, daugiausia rėmėsi kalbos mokslu, pagrindimo ieškojo kalbos sistemoje ir jos istorijoje. Antropologinės mokyklos (pradininkai – E. B. Tyloras, A. Langas, J. G. Frazeris) atstovai kritikavo mitologinės mokyklos metodus, tyrinėjimus grindė socialinės raidos dėsningumais. Mitus tiria antropologai, folklorininkai, psichologai, filologai, sociologai, teologai ir kitų mokslų atstovai. Mitų tyrinėjimas – neatsiejama religijotyros dalis. Pasak vokiečių teologo ir religijotyrininko A. von Harnacko (1851–1930), religiją galima studijuoti tik ūkinio, politinio, istorinio tautos gyvenimo, kuris nuolat kinta, kontekste. Religiją iš dalies formuoja kalba. 19 a. pabaigoje–20 a. mitų žymesni tyrinėtojai – T. Mommsenas, F. Cumont’as (1886–1949), M. P. Nilssonas (1874–1967), W. F. Otto, R. Otto (įvedė šventybės sąvoką, pamatinį religijotyros ir mitologijos tyrinėjimų konceptą), G. van der Leeuwas (R. Otto ir G. van der Leeuwo teorijos turėjo daug įtakos evoliucionistinių doktrinų pabaigai; įsitvirtino nuostata, kad religijų fenomenai yra svarbiausi, jie eliminuoja religijos genezės problemą), M. Eliade (tyrinėjo šventybės pasireiškimus – manifestacijas), R. Pettazzoni, F. Boasas (tyrė Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą ir kalbas, sudarė jų tyrimo metodiką), C. Lévi-Straussas, A. Kuperis (gimė 1941), C. J. Geertzas (tyrinėjo Indonezijos ir Maroko tautų religiją), G. Dumézilis kritikavo pažiūrą į mitus kaip į fantastinius meno kūrinius, neigė įv. teorijas, pretenduojančias, remiantis tik keliomis kategorijomis, paaiškinti visos žmonijos mitinį mąstymą. Jis sukūrė struktūralistinį metodą mitologijoje. G. Dumézilio atlikti tyrinėjimai pagrindė nuostatą, kad mitinė mąstysena nėra padrika ir atsitiktinė, todėl mitologija turi tyrinėti ir visuomenę, o mitiniai pasakojimai esantys tik vienas šaltinių, kuriuos tyrinėjant galima bandyti rekonstruoti mitines struktūras.
L: J. Puhvel Lyginamoji mitologija Vilnius 2001.
2781