mitològinė rituãlinė mokyklà, mitogrãfinė mokyklà, 20 a. pirmoje pusėje susiklosčiusi literatūrologijos kryptis. 20 a. pradžioje Kembridžo ir Oksfordo universitetų klasikinės filologijos tyrinėtojai aiškino senuosius literatūrinius tekstus remdamiesi J. G. Frazerio teorija apie periodiškai numarinamo ir pakeičiamo valdovo ritualemą (ritualo veiksmas). Mitinio lygmens ieškota archajiniame žodžio mene ir naujųjų amžių literatūroje. Psichologinės universalijos aiškintos remiantis C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija. Kūrybinė fantazija sieta su paveldėtais pirmykščio mąstymo ir jausenos archetipais, socialinė mito ir literatūros funkcija – su psichologine funkcija. Teoriniai mitologinės ritualinės mokyklos principai išdėstyti anglų literatūrologės A. M. Bodkin (1875–1967) veikale Archetipiniai modeliai poezijoje (Archetypal Patterns of Poetry 1934). N. Frye knygoje Kritikos anatomija (Anatomy of Criticism 1957) struktūralistiškai interpretuoja mitologinės ritualinės mokyklos nuostatas. Archetipą jis apibrėžia kaip socialinės komunikacijos tarpininką, mitą – kaip principą, tvarkantį literatūrinę formą, bendrą įvairioms vaizduotės rūšims. Mitologinė ritualinė mokykla išskiria pastovius universalius simbolius laike ir erdvėje viena nuo kitos nutolusiose įvairiose kultūrose. Dorovinis literatūros uždavinys – paversti vaizdais žmogaus veiklos tikslus – siejamas su universalia, anagogine (dvasine) reikšme. Du priešingi (dievybių ir demonų) mitologiniai pasauliai metaforiškai tapatinami su tuo, kas geidžiama ir kas negeidžiama. Geidžiamąjį pasaulį išreiškiančią vaizduotę N. Frye vadina apokalipsine, negeidžiamąjį – demoniškąja vaizduote. Šios mokyklos iškeltas literatūros ir mito santykių problemas 20 a. antroje pusėje, remdamasi struktūrinės kalbotyros ir semiotikos principais, sprendė mitopoetinė kritika.
1708