mitopoetinė kritika

mitopoètinė krtika, tekstų mitinio lygmens tyrinėjimai, grindžiami struktūrinės kalbotyros ir antropologijos principais. Mitas suprantamas kaip figūratyvi kalba, kurioje abstrakčias sąvokas atstoja jusliškai suvokiami vaizdai. Dvinarės priešpriešos, padedančios išskirti reikšminius juslių kalbos vienetus, leidžia skaidyti makrokosmosą (dangus–žemė, žemė–požemis) ir mikrokosmosą (žmogaus kūno topai), laiko tąsą, socialinę būtį, gamtos ir kultūros reiškinius. Konkrečios klasifikacijos sąveikauja su abstraktesnėmis priešpriešomis ir su individo bei visuomenės pamatinių vertybių sistema: gyvenimas–mirtis, laimė–nelaimė, šventa–pasaulietiška. Elementarios semantinės priešpriešos jungiamos į didesnius reikšmės darinius. Atpažįstama universali pasaulio medžio mitologema, modeliuojanti pasaulio struktūrą bei raidos dinamiką ir apibūdinanti archajinio pasaulėvaizdžio epochą. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir V. Ivanovas pagrindiniu kosmogoniniu indoeuropiečių mitu, kuris transformuojamas įvairiuose siužetiniuose tekstuose, laiko pasakojimą apie Griausmavaldžio ir jo priešininko kovą. Mitopoetinių meninių tekstų lygmuo siejamas su nesąmoningu naudojimusi elementariomis semantinėmis priešpriešomis ir konfigūracijomis (reikšmių išsidėstymu). Taikydamas paradigminio (pagrįsto asociatyviaisiais ryšiais) mitų skaitymo metodiką V. Toporovas atskleidė F. Dostojevskio romano Nusikaltimas ir bausmė (Prestuplenie i nakazanie 1866) vadinamąją giliąją struktūrą, kuri atitinka arba keičia archajines mitinio mąstymo schemas. Pasitelkus mito kodą skaitomi ir neverbaliniai vadinamieji kultūros tekstai, pvz., Peterburgo tekstas rusų literatūroje V. Toporovui ir J. Lotmanui padeda atpažinti erdvinę miesto kalbą ir jos anagogines (dvasines) reikšmes. V. Toporovas interpretuoja ir vadinamąjį Vilniaus miesto tekstą. Mitopoetinė kritika apima mitologizavimą (pavyzdžio galią turinčių tikrovės vaizdinių kūrybą) ir demitologizavimą (mitopoetinio mąstymo stereotipų paneigimą). R. Barthes’as, analizuodamas šiuolaikinius politinius mitus, kuriuose dieviškąją plotmę atstoja suabsoliutinta gamta, atskleidžia jų ideologines nuostatas (knyga Mitologijos / Mythologies 1957), H. de Balzaco novelę Sarasinas (Sarrasine 1830) interpretuoja kaip postmodernistinį mitą (knyga S/Z 1970).

LIETUVOJE mitopoetinės kritikos mokyklai artimi G. Beresnevičiaus, K. Nastopkos, D. Razausko, Vyganto Šiukščiaus tyrinėjimai.

1708