miuònas, elementarioji dalelė, turinti neigiamąjį elektros krūvį ir pusinį sukinį. Gyvavimo trukmė 2,2 μs, ilgesnė negu kurio nors kito nestabilaus leptono, mezono ar bariono, išskyrus neutroną. Kartu su elektronu, taonu ir neutrinais, miuonai priskiriami leptonų klasei. Kaip ir visos elementariosios dalelės, miuonas (žymimas μ–) turi vienodos masės ir sukinio, bet priešingo krūvio antidalelę – antimiuoną (μ+). Miuono rimties masė – 105,6 MeV/c2 (207 kartus didesnė už elektrono masę). Miuonų sąveikos labai panašios į elektronų. Miuonas skyla į elektroną ir kitas krūvio neturinčias daleles, dažniausiai į elektroną, elektroninį antineutriną ir miuoninį neutriną. Antimiuonai skyla į pozitroną, elektroninį neutriną ir miuoninį antineutriną. Miuonus sukuria pirminių kosminių spindulių didelės energijos dalelės (protonai) susidūrusios su Žemės atmosferos atomais (sukuriami pionai, skylantys į miuonus ir miuoninius neutrinus). Tokie miuonai juda šviesai artimu greičiu. Dėl mažos stabdymo spinduliuotės jie praranda nedaug energijos, todėl lengvai pereina per Žemės atmosferą. Jūros lygyje miuonai sudaro pagrindinę (apie 80 %) kosminių spindulių dedamąją. Pagal turimą energiją gali įsiskverbti į kelių kilometrų gylį. Didelės energijos greitintuvais sukuriami intensyvūs daugiau kaip 108–109 dalelių per 1 s miuonų pluoštai. Miuonus 1936 atrado C. D. Andersonas ir Sethas Henryʼis Neddermeyeris (Jungtinės Amerikos Valstijos). Jie pastebėjo, kad kai kurios dalelės magnetiniame lauke elgiasi panašiai kaip elektronai. Atsižvelgiant į tai, buvo nuspręsta, kad jos turi neigiamąjį elektros krūvį ir masę, kurios vertė yra tarpinė tarp elektrono ir protono masės. Iš pradžių ši dalelė buvo vadinama mezotronu, bet atradus daugiau tarpinės masės dalelių, kurios vadintos bendru mezonų vardu, ji buvo pavadinta miu mezonu, vėliau – miuonu.
2185