mizerabilzmas (lot. miserabilis – pasigailėtinas), meninė tendencija: dažniausiai – skurdo, vargo temos ir egzistencinių išgyvenimų plėtojimas dailėje; rečiau – skurdžių meninės raiškos priemonių taikymas. Paprastų žmonių buities vaizdai plito realistinėje dailėje (17 a. olandų tapyboje, 19 a. Europos tapyboje, skulptūroje, grafikoje). Skurdo motyvai domino 19 a. pabaigos–20 a. dailės krypčių ir judėjimų (postimpresionizmo, ekspresionizmo, naujojo daiktiškumo, naujojo figūratyvumo) dailininkus. Mizerabilizmo meninės raiškos būdingos įvairioms modernizmo (kubizmas, dada, siurrealizmas, abstraktusis ekspresionizmas, skurdusis menas, popartas) kryptims, maištavusioms prieš tradicines kultūrines, estetines vertybes, ieškojusioms naujų, šokiruojančių plastinių formų. 20 a. dailės kūrinius pradėta komponuoti iš buitinių atliekų (tapetų nuoplaišų, laikraščių skiaučių, skudurų, baldų nuolaužų, sumaitotų mechanizmų, mašinų detalių), pigių medžiagų (stiklo, klijų, plastiko), neapdorotų gamtinių žaliavų (smėlio, žvyro, dervų). Mizerabilizmas pasireiškė koliažo, asambliažo kompozicijose.
2635