mobilizãcija (pranc. mobilisation < lot. mobilis – judamas), esminis valstybės persitvarkymas ir išteklių sutelkimas pasirengiant šalies gynybai ir vykdant gyvybiškai svarbias funkcijas ar tarptautinius įsipareigojimus; valstybės priemonės, kuriomis siekiama įgyvendinti karo tikslus, telkti ir aktyvinti savo išteklius ir jėgas prieš ir per karą. Per mobilizaciją ginkluotosios pajėgos, šalies ūkis ir valstybinės institucijos pertvarkomos į karo padėtį.
Per ginkluotųjų pajėgų mobilizaciją siekiama jas arba jų dalį pertvarkyti pagal karo meto sudėtį. Jos didinamos pašaukus į karo tarnybą atsargos karius; kariniai vienetai papildomi iki karo meto etatų; kuriami ir išskleidžiami nauji kariniai dariniai. Mobilizacijos sėkmę lemia parengti atsargos kariai, taikos metu sukauptos karo technikos, ginkluotės, šaudmenų ir kitos karinės atsargos, gerai sutvarkyta atsargos karių apskaita, jų iškvietimo ir surinkimo sistema.
Ūkio mobilizacija − sudedamoji bendrosios šalies mobilizacijos dalis. Jos tikslas yra pradėti masinę ginklų, karo technikos, šaudmenų, aprangos, ekipuotės ir kitų materialių priemonių gamybą siekiant visapusiškai aprūpinti ginkluotąsias pajėgas. Ją sudaro: karinės gamybos išskleidimas, ūkio proporcijų pakeitimas plečiant karinę gamybą, ryšių ir transporto sistemos pertvarkymas karo reikmėms tenkinti, šalies ūkinio veiksnumo ir patvarumo užtikrinimas, mokslo ir tiriamųjų įstaigų veiklos pritaikymas ginkluotųjų pajėgų poreikiams ir kita. Mobilizacija būna visuotinė arba dalinė, pastaroji vykdoma atvirai arba slaptai.
Visuotinė mobilizacija − ypatingų priemonių sistema pertvarkant valstybės išteklius iš taikos meto į karo padėtį. Ji aprėpia visą valstybinio valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemą, ginkluotąsias pajėgas, jų rezervą ir civilinės saugos darinius. Dalinė mobilizacija aprėpia dalį valstybinio valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemos, ribotą karinių dalinių ir civilinės saugos darinių bei ginkluotųjų pajėgų rezervo dalį. Slaptoji mobilizacija − vienas iš būdų, kai prisidengiama pratybomis, manevrais ar kitkuo siekiant garantuoti mobilizacijos rengimo ir vykdymo slaptumą.
Mobilizacija Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje mobilizacija skelbiama, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui bei visuomenės saugumui ir stabilumui arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, visų pirma kolektyvinės gynybos atveju, jei būtų užpulta kita NATO šalis. Į nacionalinę mobilizacijos sistemą inkorporuotas ir priimančiosios šalies paramos teikimo mechanizmas. Priimančiosios šalies parama apima civilinę ir karinę pagalbą, kuri taikos metu ar krizės atvejais teikiama Lietuvoje dislokuotoms sąjungininkų pajėgoms.
Mobilizaciją skelbia Seimas Respublikos Prezidento siūlymu, o prasidėjus ginkluotam užpuolimui – Respublikos Prezidentas vienasmeniškai. Pranešimas apie mobilizaciją nedelsiant skelbiamas per žiniasklaidos priemones. Karo prievolininkus papildomai asmeniškai informuoja už karo prievolę atsakingi kariuomenės padaliniai. Visos mobilizacijos sistemoje dalyvaujančios valstybės institucijos yra atsakingos už pasirengimą vykdyti skirtas mobilizacines užduotis, įskaitant tam reikalingų išteklių planavimą. Krašto apsaugos sistemos institucijoms tenka koordinatorių vaidmuo.
Reaguodama į pakitusią saugumo situaciją, Lietuva tobulina mobilizacinę sistemą, t. y. siekia padidinti jos gebėjimus greitai veikti. Šalies mobilizacinės sistemos efektyvumas tikrinamas reguliariose mobilizacinėse pratybose, t. p. pratybų metu reguliariai aktyvinami ir testuojami civilinių institucijų mobilizacijos planai.
L: Lietuvos gynybos politikos Baltoji knyga Vilnius 2017.
ūkio mobilizacija; visuotinė mobilizacija; dalinė mobilizacija; slaptoji mobilizacija
645
2271