modalùmas (pranc. – modalité < lot. modus – matas, kiekis, dydis, būdas, dermė, nuosaka), neeuropietiškųjų ir europietiškųjų kultūrų garsų sistema, būdinga įvairių tautų muzikiniam folklorui, viduramžių dermėms, Renesanso dvylikos dermių sistemai. 17 a. muzikoje atsirado mišrios modalios tonalios muzikos formos (pvz., protestantiškojo choralo išdailos). 18 a. įsigalėjo tonacinė sistema. 19–20 a. Europos profesionaliojoje muzikoje paplito neomodalumas, kuris atsirado muzikinio folkloro, profesionaliųjų monodijų ir dirbtinų dermių pagrindu (E. H. Griegas, N. Rimskis-Korsakovas, C. A. Debussy, B. Bartókas, I. Stravinskis, S. Prokofjevas, K. Szymanowskis). 20 a. kompozicijai būdingos dirbtinės dermės (grindžiamos simetrija arba proporcijomis), mišrios ir autorinės modalinės sistemos (pvz., B. Bartóko, I. Stravinskio, O. Messiaeno ribotos transpozicijos dermės).
960