mòdelis (pranc. modèle < it. modello < lot. modus – matas, apimtis, dydis, kiekis, būdas), objekto (struktūros, reiškinio ar koncepcijos) supaprastintas atvaizdas, naudojamas kaip objekto (originalo) pakaitas. Du objektai (objektų sistemos) yra vienas kito modeliai, jei tam tikras supaprastintas vieno objekto atvaizdas ir tam tikras supaprastintas kito objekto atvaizdas yra tapačios struktūros ar funkcijų. Konkrečiu atveju vienas iš 2 objektų, kuriuos sieja toks ryšys, laikomas originalu, kitas – jo modeliu. Du to paties objekto modeliai gali iš esmės skirtis. Modelis yra įrankis užduočiai vykdyti ar uždaviniui spręsti. Kiekvienos užduoties vykdymą galima laikyti modeliavimu. Struktūros ir reiškiniai lemia daiktinį modeliavimo pobūdį, naudojamos ar kuriamos abstrakcijos – konceptinius objektus. Yra 3 universalūs modelio kūrimo etapai: konceptualusis – objekto modelio savybių, susijusių su užduotimi, atranka, detalusis modelio formulavimas ir jo kūrimas (paruošiami užduoties vykdymo instrumentai) ir bandomasis etapas, per kurį vykdoma užduotis ir tikrinama, ar pavyko pasiekti tikslą. Paskutiniame etape gaunamos išvados, kuriomis remiantis formuojami ryšiai su pirmaisiais etapais. Šie ryšiai garantuoja modelio tobulinimo galimybes ir kuria sėkmingo užduoties įvykdymo prielaidas. Matematiniai modeliai tikrovę nusako matematikos kalba, kuria tiksliai suformuluojamos prielaidos, ja galima lanksčiai keisti ir tobulinti modelį, naudoti reikiamas teoremas, be to, ji tinkama naudoti kompiuterius. Dėl šių savybių matematinis modelis dažnai yra sudedamoji kitų sričių modelių dalis. Modeliai sąlygiškai gali būti suskirstyti į detaliuosius, fenomenologinius ir empirinius. Formaliai objekto modelį galima apibūdinti kaip įvesties–išvesties įrenginį. Modelis priklauso nuo įvesties informacijos. Išvesties informacija atitinka tą tikrovės dalį, kurią nusako skirtas modelis. Objekto informacija, kurios nepaisoma kuriant modelį, atspindi modelio ir objekto skirtumus. Svarbiausia fizinių mokslų modelių paskirtis – pateikti gamtos reiškinių sampratą. Formalizuota (užrašyta) samprata yra reiškinio teorija. Mokslinė problema yra išspręsta, kai sukuriama eksperimentais paremta neprieštaringa teorija. Teorijos ir eksperimento tikslus atitikimas retas, todėl būtent modeliavimas susieja teoriją ir eksperimentą. Nauji modeliai praplečia turimas žinias, t. p. leidžia atlikti skaitinius eksperimentus, kurie daugeliu atvejų lengviau įgyvendinami negu realieji. Technikos produkto kūrimas apima analizę – sistemų tyrimą, pagrįstą fundamentaliaisiais ir technikos mokslais (taip siekiama suprasti jų funkciją), sintezę – analizuojamų sistemų konstravimą (maketavimą) ir galutinio produkto gamybą, grindžiamą analizės ir sintezės rezultatais. Kiekviename šiame etape taikomas modeliavimas. Modeliavimas ir modeliai plačiai naudojami kuriant civilinę ir karinę, elektros, cheminę, branduolinę techniką. Yra verslo modeliai – verslo įrankiai operacijoms, struktūroms ir finansams valdyti, duomenų modeliai, apibūdinantys duomenų bazes, ir kita.
Naujos mokslo idėjos, pateikiamos naujų modelių pavidalu, pvz., Bohro planetinis atomo modelis (1915), Lotkos ir Volterros ekologinės konkurencijos modelis (1926), Watsono ir Cricko dvigrandės spiralės deoksiribonukleorūgšties (DNR) modelis (1953), Mundellio ir Flemingo atvirosios ekonomikos modelis (1962), Lorenzo atmosferos modelis (1963), atspindi mokslo raidą. 20 a. antroje pusėje prasidėjęs mokslo filosofų susidomėjimas semantiniais, ontologiniais, epistemologiniais ir kitais modelių bruožais atveria kelią modelių įvairovės sisteminimui ir klasifikacijai.
1747