rožių vandens indas (apie 1900, dailininkas L. C. Tiffany, Sörmlando muziejus Nyköpinge)
modèrnas (pranc. moderne – naujas, šiuolaikinis), 19 a. pabaigos–20 a. pradžios architektūros, taikomosios ir vaizduojamosios dailės kryptis, plitusi Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mene. Įvairiose šalyse modernas turėjo specifinių bruožų ir vadintas skirtingai: Vokietijoje – jugendas, Austrijoje – secesija, Prancūzijoje, Belgijoje, iš dalies Didžiojoje Britanijoje – art nouveau, Italijoje – liberty, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Tiffany stilius (pagal dailininko L. C. Tiffany pavardę), Ispanijoje – modernisto, arba Gaudí stilius (pagal architekto A. Gaudí pavardę). Modernas susiklostė kaip priešprieša eklektizmui, istorizmui, realizmui, akademizmui, masinei meno pramonei. Moderno atstovai savo kūrybą siejo su individualizmo filosofija, elitine menas menui teorija, siekė kurti naują organišką stilių, apimantį visas aplinkos estetinio formavimo sritis (pastatus ir jų aplinką, interjerą, tapybą, skulptūrą, grafiką, taikomąją dekoratyvinę dailę).
Moderno dailės ikonografija artima simbolizmui. Kūryboje pabrėžta dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, kompozicijos asimetrija. Dažniausiai naudoti motyvai – moters figūra, gėlės, paukščiai, svarbiausia raiškos priemonė – linija (banguota, lanksti, asimetrinė). Tapybai būdinga plokščių kontrastingų spalvinių dėmių deriniai, gausi ornamentika, dekoratyvumas. Architektūroje siekta kurti naują meną iš naujų medžiagų (metalo konstrukcijos, stiklas, keramika), ieškoti funkcijos ir formos vienovės. Interpretuotos vietinės tradicijos (Zakopanės stilius, vadinamasis šiaurės modernas), kartais – Rytų šalių architektūra. Statiniams būdinga plastiškumas, aptakios linijos, augalinis dekoras. Moderno pastatai ir interjerai originalūs, būdinga raiškos formų vienovė.
Sezession parodų pastatas Vienoje (1898, architektas J. M. Olbrichas)
2271