modenas Lietuvõs architektroje
Moderno stilius (kitose šalyse dar vadinamas art nouveu, secesija, jugendu, liberty) atmetė praeities stilius, deklaravo individualios kūrybos, savitos raiškos siekį. Lietuvoje jis plito apytiksliai nuo 1900 iki I pasaulinio karo (pavienių apraiškų yra ir 20 a. 3 dešimtmečio pastatuose). Susiklostymui turėjo įtakos Sankt Peterburgo modernas (daugiausia Vilniuje), Lenkijos secesija (Vilniuje) ir Vokietijos jugendas (Klaipėdoje, Mažojoje Lietuvoje). Moderno plitimo laikotarpiu įsteigti pirmieji privatūs architektų biurai, imta domėtis senąja Vilniaus architektūra (J. Kamarausko piešiniai). Daugiausia moderno stiliaus statinių pastatyta Vilniuje (išliko apie 40 pastatų, t. p. fragmentų, puošybos detalių) ir Klaipėdoje, keletas – Kaune, Šiauliuose, Palangoje, dvarų sodybose. Dalis 20 a. pradžios statinių ir interjerų (parduotuvėse, kavinėse) neišliko.
V. Michnevičiaus kotedžas J. Tumo‑Vaižganto gatvėje 4 Vilniuje (1913)
Skiriami moderno stiliaus 2 laikotarpiai: ankstyvasis (būdinga plastiškos formos, augalinis dekoras) ir vėlyvasis (būdinga racionalumas, geometrinė stilizacija). Ankstyvojo laikotarpio raiškiausias statinys – architekto A. Filipovičiaus‑Duboviko vila M. Valančiaus gatvėje 3 (1903), vėlyvojo – architekto V. Michnevičiaus kotedžas J. Tumo‑Vaižganto gatvėje 4 (1913; abu Vilniuje). Moderno stiliaus pastatų (daugiausia visuomeninių) formos dažniausia susipynusios su retrospektyvizmu. Neobarokas, neorenesansas, neoklasicizmas transformuotas pagal moderno kompozicijos principus – pastato planas ir tūris tapo asimetriški, buvo stilizuojamas dekoras, naudotos naujos statybinės medžiagos ir konstrukcijos (metalo santvaros, gelžbetonis, apdailos plytelės, šlifuotas akmuo, kaltas metalas, faktūrinis tinkas, didelės stiklo plokštumos).
Modernizuoto neoklasicizmo formos dažniausia naudotos bankų pastatuose (Rusijos valstybės banko rūmai Vilniuje, 1909, dabar Lietuvos Mokslų akademijos rūmai, ir Kaune, 1914, dabar M. Romerio universiteto Kauno policijos fakultetas, abiejų architektas M. Prozorovas), mokyklose ir ligoninėse – modernizuotas plytų, arba medžiagų, stilius (Klaipėdos miesto ligoninė, 1902, architektas Werneris, vėliau perstatyta, Žemės ūkio mokyklos rūmai Dotnuvoje, 1913, 1944 nugriauti, Saulės gimnazija Kaune, 1913, inžinierius F. Malinovskis, baigė E. A. Frykas).
Turgaus halė Vilniuje (1906, architektas V. Michnevičius)
Klasikos modernizacija išsiskyrė pirklių klubas Gedimino prospekte 51 Vilniuje (1913, architektas M. Prozorovas, rekonstruotas 2012), moderno ir neobaroko formos derintos pirmojo Vilniaus kino teatro pastato fasade (1911, architektas V. Stipulkovskis; neišliko). Lenkų teatre Vilniuje (1913, architektai V. Michnevičius ir A. Parčevskis, dabar Vilniaus senasis teatras) naudoti stilizuoti motyvai, turintys sąsajų su Vilniaus ir Krokuvos senąja architektūra. Brolių Zavadskių prekybos namuose (pradėti 1914, architektas K. Krzyżanowskis, baigti 1923, architektai K. Jankowskis, F. Lilpopas; dabar Vilniaus universalinė parduotuvė) naudotos gelžbetonio konstrukcijos, vidinis kiemas dengtas įstiklintu piramidiniu stogu, turgaus halės (1906, architektas V. Michnevičius, abeji Vilniuje) erdvė perdengta metalinių santvarų konstrukcija. Pastatyta ir grynąją secesiją atkartojančių pastatų (Marijampolės geležinkelio stotis, 1924, architektas E. A. Frykas).
J. Montvilos kolonija Vilniuje (1911, architektas A. Kleinas ir kiti)
Moderno stiliaus kūrėjų siekį kurti savitą aplinką ryškiausiai atspindi individualūs gyvenamieji namai. Planavimo, įrangos ir dekoro naujovės pasireiškė bankininko J. Montvilos iniciatyva 1898–1900 Vilniuje įkurtose gyvenamųjų namų kolonijose (vadinamosiose Aguonų, Rasų, Šnipiškių, Jovaro). Aguonų ir Jovaro kolonijose vyravo sodybiniai gyvenamieji namai su sodeliais, Rasų ir Šnipiškių (abi 1899–1903, architektai V. Stipulkovskis, A. Kleinas) – projektuoti įvairesni gyvenamieji namai (sodybiniai, keliabučiai kotedžai, daugiabučiai).
1911 Vilniaus centre pradėtos statyti dar vienos – Lukiškių – kolonijos (architektas A. Kleinas ir kiti) gyvenamieji namai išsiskyrė moderno ir istorinių stilių elementų deriniu. Panašių gyvenamųjų namų kolonijų buvo įkurta ir Klaipėdoje. Jų architektūrai būdinga vokiečių vadinamojo tėvynės stiliaus (Heimatstil) bruožai. Šio stiliaus įtakos yra ir prabangiuose rezidenciniuose gyvenamuosiuose namuose Klaipėdoje (bankininko Alexanderio gyvenamasis namas Liepų gatvėje 10). Smiltynėje pastatyta asimetriškų tūrių vilų su fachverko intarpais ir medžio dekoru. Nuomojamieji namai statyti nedideli (3–4 butų), jų planai racionalesni, fasadai labiau išryškinti, asimetriškos kompozicijos, puošti stilizuotais augaliniais ir geometriniais motyvais (Vilniuje – Pamėnkalnio gatvėje 22, 24, 26, 28, 1912, architektas E. Rouba, Kaštonų gatvėje 3–5, 1913, architektas B. Stankevičius; Klaipėdoje – K. Donelaičio aikštėje 2–4, 1904).
gyvenamojo namo Kaštonų gatvėje 3 ir 5 Vilniuje fragmentas (1913, architektas B. Stankevičius)
20 a. pradžioje moderno ir neoromantizmo veikiamos plito įvairios architektūros pakraipos: modernizuotas plytų, arba medžiagų (daugiausia Klaipėdoje), stilius, dvarelių stilius (Vilniaus Antakalnio, Žvėryno gyvenamieji namai, Druskininkų vilos), Zakopanės stilius (Rokiškio dvaro rūmų valgomojo interjeras, apie 1905, architektai K. Jankowskis, F. Lilpopas, Palangos kurhauzo projektas, parengtas 1902, architektas S. Witkiewiczius), vadinamasis tėvynės stilius (Klaipėdoje). Išsiskiria architekto A. Vivulskio (pirmasis architektas iš Lietuvos, po 1863 studijavęs Vakarų Europoje) kūryba. Jis pirmasis sakralinėje architektūroje panaudojo gelžbetonį (Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia Šiluvoje, 1912, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje, 1913, nebaigta, Trijų Kryžių paminklas Vilniuje, 1916, 1989 atstatytas), organiškai sujungė naujas statybines medžiagas su vidurinių amžių architektūros tradicija, taikė skulptūrinę plastiką.
L: N. Lukšionytė‑Tolvaišienė Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje Vilnius 2000, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) Kaunas 2001, Antanas Vivulskis (1877–1919): Tradicijų ir modernumo dermė Vilnius 2002; Lietuvos architektūros istorija t. 3 Vilnius 2000.
1688