modernizãcija (pranc. modernisation < moderne – naujas, šiuolaikinis), industrializacijos sukeltas socialinių pokyčių procesas. Modernizacija susijusi su automatizacija, kompiuterizacija, informacine visuomene. Modernizacijai būdinga pramoninė masinė gamyba. Pagrindinis mokslas tampa universalus, didelė dalis visuomenės įgyja aukštąjį išsilavinimą, daugėja protinio darbo. Ne taip, kaip tradicinėje visuomenėje, gimstamumas mažėja, dėl geresnio gyvenimo lygio ir medicinos pažangos ilgėja gyvenimo trukmė. Modernizaciją lydi dažni ir spartūs socialinio pobūdžio (tam tikros visuomenės nariams būdingo elgesio) pokyčiai. Žmonės tikisi pokyčių ir juos skatina. Modernizacija siejama su visų gyvenimo sričių pažanga (stabilumas dažnai prilyginamas stagnacijai).
Modernizaciją tiria įvairios teorijos. P. Bergeris 1977 veikale Susitaikymas su modernybe (Facing upto Modernity) modernizaciją apibrėžė kaip mažų, tradicinių bendruomenių nykimą, teigė, kad dėl televizijos ir kitų žiniasklaidos priemonių net nuošaliausiose vietovėse gyvenantys žmonės įgijo galimybę turėti ryšį su visu pasauliu, ir tai skatina modernizaciją. Tradicinėse visuomenėse žmogaus gyvenimas priklausė nuo įvairių antgamtinių jėgų (jos vadintos dvasiomis, dievais, likimu). Tradicijos ir papročiai varžė žmones, nes buvo mažai galimybių rinktis ar tenkinti savo norus. Silpnėjant tradiciškumui ir plėtojantis modernizacijai atsirado asmeninio pasirinkimo ir gyvenimo keitimo galimybė, individas ėmė ieškoti savo etninės, religinės ir kultūrinės tapatybės. Pasak P. Bergerio, religija ir tradiciškumas skatino konformizmą ir paklusnumą, o modernizacijai būdinga tikėjimų ir ideologijų įvairovė. Modernizacija ugdo racionalią mokslinę pasaulėžiūrą, todėl tradiciškumas netenka galios, o dorovė tampa kiekvieno žmogaus asmeniniu reikalu. Modernizaciją skatina urbanizacija, migracija, leidžiančios skleisti įvairius tikėjimus ir pasaulėžiūras, lemiančios jų įvairovę. Modernizacijai taip pat būdinga ateities planavimas, laiko skaičiavimas ir taupymas. Anot É. Durkheimo, modernizacija prasideda atsiradus darbo pasidalijimui arba specializuotai ekonominei veiklai. Vokiečių sociologai M. Weberis ir K. Marxas teigė, kad modernizacijos eigoje tradicinį mąstymą pakeičia racionalus teisinis mąstymo modelis, moderni visuomenė asocijuojasi su kapitalizmu. Struktūrinio funkcionalizmo atstovai modernizaciją sieja su masinės visuomenės susikūrimu, lėmusiu tradicinių socialinių ryšių nykimą. Modernizacija silpnina giminystės saitus, vyrauja beasmenė bendruomenė. Konflikto teorijos šalininkai modernizaciją laiko klasinės kapitalistinės visuomenės kūrimusi, kur išryškėja socialinė stratifikacija. Pagal klasinės visuomenės teoriją, moderniosiose visuomenėse žmonės kenčia dėl to, kad turtas ir valdžia sutelkta turtingųjų rankose. Visuomenė, kurioje vyksta modernizacijos procesai, sekuliarizuojasi, jos vertybių sistema skaidosi, atsiranda subkultūrų ir kontrkultūrų įvairovė, mažėja dorovės reikšmė, didėja tolerancija kitokioms pažiūroms, daugėja prigimtinių ir įgytų socialinių statusų, specializuotų vaidmenų. Moderniojoje visuomenėje išlaikomas anonimiškumas ir privatumas, plėtojama teisinė sistema. Klasinės nelygybės sistema liberalėja, atsiranda daugiau socialinio mobilumo. Nyksta patriarchaliniai santykiai, daugėja dirbančių moterų.