modernzmas (pranc. modernisme < moderne – naujas, šiuolaikinis), 19 a. pabaigos – 20 a. sąjūdis dailėje, architektūroje, literatūroje, muzikoje; šio laikotarpio avangardinių meno krypčių visuma. Būdinga naujumo ir originalumo siekis, tradicijų neigimas, naujoviška stilistika, meno sričių ir rūšių specifikos paieškos. Akcentuota antinatūralizmas, individualus braižas, dėmesys autonominei meno formai, neigta tikrovės vaizdavimo funkcija. Subjektyviais raiškos būdais stengtasi perteikti pakitusio pasaulio žmogaus egzistencijos problemas. Modernizmą skatino 19 a. antros pusės pokyčiai visuomeniniame gyvenime, mokslo ir technnikos laimėjimai, naujos idėjos, pramonės ir miestų plėtra. Modernizmas klostėsi kaip priešprieša pozityvizmui ir romantizmui, siekiant racionaliai paaiškinti naujus gyvenimo reiškinius. Svarbiausia modernizmo teorine ištaka buvo neklasikinė (iracionalistinė) meno filosofija (A. Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche, H. Bergsonas, S. Freudas, C. G. Jungas), kurios šalininkai suformavo naujo modernaus meno ir menininko idealą, prabilo apie neišvengiamą žmoniškosios būties tragizmą, iškėlė menininko vidinio pasaulio, pasąmonės raiškos svarbą, plėtojo subjektyvistinius ir formalistinius motyvus. Modernizmo meninę praktiką veikė A. Schopenhauerio voliuntarizmas, totalinis pesimizmas, užslėptos metafizinės reiškinių esmės ieškojimai, S. A. Kierkegaard’o egzistenciniai motyvai, konstatuojama neįveikiama sąmonės krizė, pasaulėžiūros tragizmas, kvietimas semtis kūrybinio įkvėpimo ne išoriniame, o vidiniame asmenybės pasaulyje, F. Nietzsche’s vertybių perkainavimo idėja, vitališkumas, genijaus kultas, individualizmas. Modernistus t. p. veikė H. Bergsono intuityvizmas, meninio laiko samprata, S. Freudo ir C. G. Jungo pasąmonės ir biologinių instinktų svarbą aukštinančios teorijos. Žmogaus prigimties unikalumu abejoti vertė Ch. R. Darwino evoliucijos teorija. Nusimesti santvarkos pančius ragino kapitalizmo poveikį ekonomikai sureikšminę K. Marxo veikalai. A. Einsteino realiatyvumo teorija (1905) keitė individo padėties visatoje, laiko ir erdvės sampratą.
Modernizmo pakilimas – 20 a. pradžia (iki I pasaulinio karo), kai Vakarų Europos kultūros centruose klostėsi ir viena kitą keitė modernistinės kryptys. Skirstomas į klasikinį (iki II pasaulinio karo) ir vėlyvąjį (po II pasaulinio karo iki 7 dešimtmečio antros pusės). Klasikinis modernizmas klostėsi Vakarų Europoje, vėlyvasis – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ryškiausiai atsiskleidė tapyboje. Modernizmo krypčių pažiūros buvo dėstomos manifestuose, veikaluose, straipsniuose. Modernizmo dailės teorijos pradininkais laikomi Ch. Baudelaire’as ir M. Denis.
2972