modernzmas (pranc. modernisme < moderne – naujas, šiuolaikinis), 19 a. pabaigos–20 a. pradžios religinis judėjimas, siekęs atnaujinti katalikybę, suartinti ją su gyvenamojo laikotarpio visuomene, kultūra, mokslu. Plito Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Svarbiausi atstovai: A. Loisy, É. Le Roy, L. Laberthonnière’as, M. Blondelis, H. Shellis, G. Tyrrellis, B. Labanca, E. Buonaiuti. Prasidėjo Šventojo Rašto, Bažnyčios istorijos ir dogmų kritiniais tyrinėjimais. Tam turėjo įtakos F. D. E. Schleiermacherio pradėta ir liberaliųjų protestantų plėtota NT istorinė ir tekstologinė kritika, istoristinis požiūris į pažinimą, teigiantis, kad įvairios tiesos (t. p. ir tikėjimo) išreiškia istorines kultūrines sąlygas, yra istoriškai ribotos. Modernizmo atstovai neturėjo vieningos filosofinės pozicijos, pritarė daugeliui augustiniškojo spiritualizmo idėjų, nors su jomis nesitapatino. Kai kuriems turėjo įtakos H. Bergsono, pragmatizmo, iš dalies pozityvizmo idėjos. Nagrinėjo tikėjimo tiesas, tikėjimo ir mokslo santykį, socialines politines problemas. Daugelis laikėsi religinio tikėjimo imanentinės sampratos, teigiančios, kad tikėjimo šaltinis yra ne Apreiškimas, kaip žmogaus atžvilgiu išorinis įvykis, bet asmens vidujybėje, pasąmonėje slypintis spontaniškas dieviškumo siekis, savotiškas religinis instinktas. Tikėjime svarbesni jausmai, valia, mistiniai išgyvenimai, dorovė nei dogmų žinojimas. Šioje tikėjimo sampratoje ryškus kantiškasis agnosticizmas. Modernizmo atstovai oponavo tomizmui, nepriėmė Dievo buvimo spekuliatyvių įrodymų, teigė, kad Dievo neįmanoma suvokti abstrakčiai. Savaip interpretavo tomistinį religijos ir mokslo dermės principą. É. Le Roy tikėjimo tiesas aiškino pragmatizmo požiūriu, tarp krikščionybės dogmų ir mokslo tiesų įžvelgė tik išraiškos, ne paskirties skirtumą. Tikėjimas yra dvasinė žmogaus savirealizacija, ryšys su Dievu turi būti panašus į santykį su kitomis asmenybėmis. Tikrovę suprato kaip besiplėtojantį kitimą, pritarė evoliucijos idėjai. G. Tyrrellis tikėjimo pagrindu laikė priklausomybės nuo absoliuto jausmą, ryšį su transcendencija. Katalikybės tapatybė nėra apribota praeities palikimu, skleidžiasi kiekvienu dabarties momentu, dar labiau ateities perspektyvoje. M. É. Blondelis teigė, kad katalikybės filosofija turi skirtis ir nuo fideizmo, ir nuo tomistinio intelektualizmo, apimti visas žmogaus dvasios apraiškas, būti universali ir konkreti. Plėtojo imanentiškumo metodu grindžiamą vadinamąją veiksmo filosofiją. Modernizmas truko neilgai – daugumai katalikų buvo nepriimtinos krikščionybės istoriškumo ir tikėjimo imanentiškumo idėjos. Aktyviausi modernizmo oponentai buvo neotomistai. Bažnyčios vadovybė modernizmą kaltino agnosticizmu, imanentizmu, evoliucionizmu, polinkiu į sekuliarizmą ir ateizmą. 1907 popiežius Pijus X dekretu Lamentabili, enciklika Pascendi dominici gregis pasmerkė modernizmą kaip žalingą paklydimą, ekskomunikavo kai kuriuos jo atstovus. Modernizmas buvo nuslopintas, bet svarbiausios idėjos nebuvo pamirštos. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) domėjimasis modernizmu išaugo, pritarta krikščionybės šaltinių kritiniam tyrinėjimui, istoristiniam metodui teologijoje, kai kurių modernistų pažiūros aiškinamos kaip atitinkančios dabartinę krikščionybės sampratą.
Katalikybei Lietuvoje aptariamu laikotarpiu modernizmas įtakos neturėjo.
L: B. Kuzmickas Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai Vilnius 2003.
2941