modernzmas mùzikoje. Modernizmui muzikoje būdinga susiklosčiusių tradicijų neigimas, naujumas, neįprastos meninės priemonės. Įvairiais istoriniais etapais modernizmo terminas vartotas nevienodai. Skiriamos kelios muzikų modernistų kartos.
Pirmosios kartos modernistai
Pirmosios kartos modernistų veikla 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje siejama su R. Wagneriu, G. Mahleriu, R. Straussu, A. Skriabinu. Modernizmo terminas tuomet vartotas žodžių naujas, šiuolaikinis reikšme. Išskirtiniai 19 a. pabaigos–20 a. pradžios muzikos modernizmo bruožai: muzikos kūrinių formų, orkestruotės eksperimentai, tonalumo naujovės. Modernizmas pirmiausia buvo siejamas su intelektualiomis R. Wagnerio idėjomis apie muzikos ir nemuzikinių formų ryšius.
20 a. pradžioje modernizmui buvo priskiriama impresionizmas, ekspresionizmas, futurizmas, atonalizmas. Radikaliosios modernizmo apraiškos 20 a. (ypač jo antroje pusėje) vadinamos avangardizmu. Ryškiausiais to meto modernistais buvo laikomi C. A. Debussy, A. Schönbergas, I. Stravinskis. Nuo 20 a. pradžios modernizmas tapo vyraujančia muzikos srove. Modernistines naujoves paskatino spartūs pokyčiai visuomeniniame gyvenime (technikos pažanga, besikuriančios meno organizacijos, nauji muzikos žurnalai, leidyklos). Muzikai modernistai įtvirtino muzikos radikalumą, racionalumą, naujų raiškos priemonių paiešką. Imta laisvai vartoti disonansus, išplėsta dermės, tonacijos ir akordo vartosena, suvokimas, buvo ieškoma naujų tembrų, kuriami nauji instrumentai, muzikinėse kompozicijose atsirado triukšmas (briuitizmas), dinamikos įvairūs efektai. To meto muzikai modernistai domėjosi nevakarietiškais muzikos instrumentais, kitų tautų muzika. Kartu su modernizmu įtvirtinta muzikos teksto svarba.
Modernizmas 20 a. 3–6 dešimtmetyje
20 a. 3 dešimtmetyje modernizmas buvo siejamas su Vienos naujosios mokyklos kompozitorių A. Schönbergo, A. Bergo, A. Weberno, I. Stravinskio prancūziškojo periodo ir įvairių nacionalinių mokyklų (vengrų, lenkų, čekų ir kitų) kompozitorių kūryba. Modernumu ir novatoriškumu pasižymėjo tuo metu kuriamos mikrotoninės kompozicijos (Ch. E. Ivesas, A. Hába) ir eksperimentai su muzikiniais ir nemuzikiniais garsais, domėjimasis vadinamąja mašinine ir nevakarietiškos kilmės muzika.
Po II pasaulinio karo sukurtuose kūriniuose remtasi ankstyvųjų modernistų naujovėmis. Toliau buvo gilinamasi į integralius muzikos dalykus: atonalumą, lakoniškas formas ir faktūrą, išrankią instrumentuotę, nevakarietiškų kultūrų muzikos elementus.
Modernizmo ryškiausios srovės
20 a. 6 dešimtmetyje iškilo ryškiausios modernistinės 20 a. muzikos srovės, kryptys ir tendencijos: racionalusis serializmas ir konceptualizmas, stochastinė muzika ir naujas postmodernizmo tendencijas (7 dešimtmetis) atspindinti konkrečioji, elektroninė muzika bei aleatorika. Modernizmo muziką kūrė P. Schaefferas, K. Stockhausenas, P. Boulezas, J. Ksenakis, M. R. Kagelis, G. Ligeti, L. Berio, K. Pendereckis ir kiti.
Modernizmas Lietuvoje
Lietuvoje modernizmo užuomazgos siekia 20 a. pradžią. Modernistiniai sisteminio konstruktyvizmo bruožai būdingi vėlyvajai M. K. Čiurlionio fortepijoninei kūrybai (struktūrinė intervalų reikšmė, tonaciškumo plėtros tendencijos, dirbtinių dermių elementai, serijinio komponavimo pradmenys). Kompozitoriais modernistais nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40) buvo laikomi disonansinę harmoniją pamėgęs J. Gruodis, atonalumą propagavęs V. Bacevičius, mikrotoninę sistemą ir ateminę kompoziciją taikęs J. Kačinskas. 7 dešimtmetyje į pasaulinę modernistinę muziką įsiliejo dauguma lietuvių kompozitorių, kurie kompozicijas rašė dodekafonine ir serijine technika, eksperimentavo elektronikos ir elektroninės muzikos srityse, domėjosi nevakarietiškos prigimties, egzotiškų šalių muzika, tarp jų – J. Juzeliūnas, E. Balsys, V. Barkauskas, O. Balakauskas, B. V. Kutavičius, V. Jurgutis.
L: A. Ambrazas Muzika ir dabartis: šiuolaikinės muzikos etiudai Vilnius 1969; Š. Nakas Šiuolaikinė muzika Vilnius 2001; P. Collaer La musique moderne 1905–1950 Paris 1955; P. Grifiths Modern Music (The Avant Garde Since 1945) New York 1981; J. Habermas Der philosophische Diskurs der Moderne Frankfurt 1985; B. Schaeffer Mały informator muzyki XX wieku Kraków 1987; U. Dibelius Moderne Musik II: 1965–1985 München 1988; R. P. Morgan Twentieth-Century Music: A History of Musical Style in Modern Europe and America New York–London 1991.
2713