modernzmo architektūrà
Modernizmo principai užsimezgė 19 a. antroje pusėje, kai architektūros estetinis prasmingumas pradėtas sieti su funkcijos, medžiagų bei konstrukcijų eksponavimu, racionaliu požiūriu į architektūrinę užduotį. Siekta atsiriboti nuo praeities įtakų atsisakant istorinių architektūros formų, bet kokio ornamento. Nors modernistus vienijo būdingos funkcionalizmui pažiūros (siekis racionaliai reaguoti į naujuosius visuomenės poreikius, naudoti naujas statybines medžiagas bei masinės gamybos elementus, eksperimentinius statybos metodus), tačiau kai kurie jų išsiskyrė ir radikaliomis kairuoliškomis politinėmis pažiūromis bei aštriais manifestais. Radikalieji 20 a. pirmos pusės judėjimai (konstruktyvizmas, futurizmas) architektūroje toliau ieškojo mašinų, technologijos ir industrializacijos įprasminimo galimybės. Architektūrinė puošyba traktuota kaip buržuazinis dirbtinumas, naujosios estetikos ieškota grūdų elevatoriuose, transatlantiniuose laineriuose, automobiliuose, lėktuvuose.
Farnsworthų vila prie Čikagos (1951, architektas L. Miesas van der Rohe, © LATGA / BILD‑KUNST, 2020)
Modernistai sukūrė savitą stilistiką, kurios esminius principus įkūnija 1927 parodos Miunchene (vadinamoji Weissenhofsiedlung) stačiakampiai, plokščiastogiai, juostinių langų statiniai. Iš pradžių kovoję su architektūriniu akademizmu ir tradicinėmis institucijomis, modernistai pamažu sukūrė savo akademinę mokyklą, teorijas bei dogmas. Jos įsitvirtino po II pasaulinio karo, vyravo iki 7 dešimtmečio antros pusės, kai nusirito modernizmo kritikos banga (kai kurių architektūros istorikų apibendrinama postmodernizmo terminu). Žymesni modernistai: Le Corbusier (Savoye vila Poissy prie Paryžiaus, 1931), L. Miesas van der Rohe (Tugendhato vila Brno, 1930, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2001), W. Gropius (Bauhauso mokyklos pastatai Dessau, 1926, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996), K. Melnikovas (Rusakovo darbininkų klubas Maskvoje, 1929), G. T. Rietveldas (Schröderio namas Utrechte, 1924, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000).
2225
Lietuvoje
Lietuvoje modernizmo architektūra klostėsi 20 a. 4 dešimtmetyje, plėtota ir po II pasaulinio karo. Funkcionalizmo formų yra Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastate (dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas, 1936, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, inžinieriai A. Rozenbliumas, V. Ražaitis). Funkcionalizmo principais iš dalies grįsta 7 ir 8 dešimtmečio architektūra (Kauno politechnikos instituto, dabar Kauno technologijos universiteto, fakultetų rūmai Kaune, 1972, architektas V. J. Dičius; Žilvino poilsio namai Palangoje, 1969, architektas A. Lėckas, Miestų statybos projektavimo instituto rūmai Kaune, 1975, architektas A. A. Sprindys).
8–10 dešimtmetyje architektai taikė kai kuriuos vėlyvojo modernizmo architektūros principus: brutalizmą (alaus restoranas Tauro ragas, 1968, architektai E. A. Guzas ir A. Mačiulis, Stiliaus fabrikas Vilniuje, 1999, architektai D. Nainys ir S. Gicius), postmodernizmą (restoranas Astra Druskininkuose, 1983, architektas Č. Šliažas, buvęs Hermio bankas, dabar SEB Vilniaus bankas Jogailos gatvėje Vilniuje, 1995, architektai K. Pempė, G. Ramunis).
Vėlyvojo modernizmo architektūros pastatai įgavo naujų formų: iracionalumo, plastiškumo (Santuokų rūmai Vilniuje, 1975, architektas G. Baravykas, Fizioterapijos gydykla Druskininkuose, 1981, architektai A. Šilinskienė, R. Šilinskas). Išplito pastatai su ištisine stiklo apdaila, kuriems būdinga haiteko stilistika (Vilniaus oro uosto keleivių terminalas, 1993, architektai A. Alekna, G. J. Telksnys, L. Vaitys, verslo ir prekybos centras Europa, 2004, architektas A. Ambrasas ir kiti, Registrų centras ir Vilniaus verslo uostas, 2008, architektas L. Merkinas ir kiti, visi Vilniuje).
959