modernùsis šõkis, šokio rūšis, choreografijos šaka. Grindžiamas laisvų kūno judesių, klasikinio ir liaudies šokio, sporto, pantomimos elementų deriniais. Naudojamos technikos įvairios priemonės, nepaisoma klasikinio šokio taisyklių.
Moderniojo šokio atsiradimą 20 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje paskatino dailėje ir architektūroje plintantis modernizmo stilius ir klasikinio baleto nuosmukis. Jam susiklostyti turėjo įtakos É. Jaques’o‑Dalcroze’o (Šveicarija) ritminio auklėjimo sistema, F. Delsarte’o (Prancūzija) plastikos teorija.
Jungtinėse Amerikos Valstijose moderniojo šokio pradininkėmis laikomos šokėjos I. Duncan, L. Fuller, R. Saint Denis. 1915 Los Andžele įkurta pirmoji moderniojo šokio mokykla Denishawn (vadovai R. Saint Denis ir T. Shawnas). Šio laikotarpio modernusis šokis (suklestėjo 3–4 dešimtmetyje) įkvėptas senųjų helenistinių ir Rytų pasaulio kultūrų, pagrįstas jokių taisyklių nevaržomu kūno judėjimu. Turėjo daug sekėjų, tarp jų – moderniojo šokio antrosios kartos kūrėjai M. Graham, D. Humphrey, Ch. Weidmanas. Jų šokio stilius pavadintas ekspresionistiniu. Kūrinių tematikoje vyravo žmogaus vidinio pasaulio raiška, kai kurie Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės socialiniai bruožai ir istoriniai įvykiai. 1927 Niujorke M. Graham įkūrė moderniojo šokio studiją ir trupę. Ji kūryboje naudojo buitinius judesius, liaudies šokio elementus, pati kūrė kostiumus, šokius statė pagal specialiai parašytą muziką.
I. Duncan su mokinėmis šoka per Pagalbos nukentėjusiems nuo karo Italijoje fondo renginį (1918, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Merce’o Cunninghamo trupės šokio spektaklio Kvartetas scena (priekyje – M. Cunninghamas, 1983, pagal Davido Tudoro muziką, choreografas M. Cunninghamas, kostiumų dailininkas Markas Lancasteris; City Center Niujorke)
Po II pasaulinio karo trečiosios kūrėjų kartos atstovai laužė moderniojo šokio tradicijas. Jų kūriniai neturėjo temos, nereiškė emocijų, šokio pagrindai rėmėsi įkvėpimo ir iškvėpimo (angliškai contraction and release; M. Graham šokio technika), kritimo ir pakilimo (angliškai fall and recovery; D. Humphrey šokio technika) antiteze. Garsiausi šios kartos choreografai: M. Cunninghamas, P. Tayloras, J. Limónas, A. Ailey, T. Tharp. Moderniojo šokio atlikėjų rengimą smarkiai paveikė M. Graham, M. Cunninghamo, J. Limóno, P. Tayloro sukurtos šokio technikos, perėmusios nemažai klasikinio baleto elementų. Jos padėjo atsirasti moderniajam baletui ir veikė moderniojo šokio raidą. 20 a. 6 dešimtmetyje modernųjį šokį imta vadinti postmoderniuoju šokiu. Pradininku laikomas M. Cunninghamas, Judsono šokio teatro Niujorke (įkurtas 1962) dirbę choreografai. Pagal postmoderniojo šokio principus bet kuris judesys tinka šokiui, bet kuris kūnas gali šokti, bet kuris šokėjas gali būti solistu, visos šokio spektaklio sudedamosios dalys (šokis, muzika, scenografija, šviesos) yra autonomiškos, šokti galima bet kurioje erdvėje, viskas įmanoma ir leistina.
Moderniojo šokio atsiradimą Europoje paskatino Jungtinių Amerikos Valstijų šokėjų ir choreografių I. Duncan ir L. Fuller gastrolės Paryžiuje, Londone, Budapešte, Vienoje, Vokietijos miestuose. Tarp svarbesnių moderniojo šokio ištakų Europoje – Vokietijoje atsiradęs ekspresionistinis šokis (vokiškai Ausdruckstanz; dar vadinamas išraiškos šokiu), kurio pradininkais laikomi R. von Labanas ir jo sekėjai M. Wigman ir K. Joossas. Šiuos kūrėjus Vokietijoje persekiojo nacių režimas, todėl jie emigravo į kitas šalis. Jų įtaka moderniojo šokio raidai ryški beveik visoje Europoje. R. von Labanas tyrė kūno dinamikos principus ir judesio raiškos galimybes, sukūrė savitą šokėjų rengimo sistemą ir universalų judesio užrašymo metodą labanotaciją. Iš antrosios vokiečių moderniojo šokio kartos atstovų garsiausi – politizuotus moderniojo šokio šokio spektaklius kuriantis J. Kresnikas ir Wuppertalio operos ir baleto teatro choreografė, K. Joosso mokinė P. Bausch. Jos kūryba vokiečių ekspresionistinį šokio teatrą pavertė moderniojo šokio dalimi.
Dabartinis modernusis šokis turi daug savitų formų, daugelis jų (susiklostė po II pasaulinio karo) vadinama šiuolaikiniu šokiu.
Apie modernųjį šokį Lietuvoje Lietuvos šiuolaikinis šokis.
2072