moduliãcija (lot. modulatio – ritmingumas, darnumas), perėjimas iš vienos tonacijos į kitą mažoro-minoro sistemoje. Sudaro pagrindinės tonacijos parodymas, tarpinis (bendrasis) akordas, moduliuojantysis akordas ir naujos tonacijos įtvirtinimas. Į kitą tonaciją pereinama, kai atsiranda bendras abiem tonacijoms akordas, kiekvienoje iš jų turintis skirtingą funkcinę reikšmę. Moduliuojantysis akordas paryškina naujos tonacijos bruožus.
Moduliacija, turinti visus 4 momentus, vadinama nuosekliąja moduliacija. Moduliacija, kurioje nėra baigiamosios kadencijos, vadinama nukrypimu arba pereinamąja moduliacija.
Moduliacija gali būti tonacinė (keičiasi tik tonacija, pvz., C–F, a–e), derminė tonacinė (keičiasi dermė ir tonacija, pvz., C–d, f–Es) ir derminė (keičiasi tik dermė, tonacija lieka ta pati, pvz., C–c, a–A). Moduliacija, kurios bendrame akorde dalis garsų keičiasi enharmoniškai ir jis sutapatinamas su moduliuojančiuoju akordu, vadinama enharmonine moduliacija.
Staigus tonacijos ar dermės pakeitimas, praleidžiant bendrąjį ir moduliuojantįjį akordus, vadinamas tonacijų sugretinimu. Jis dažnai vartojamas pereinant iš vienos muzikos formos dalies į kitą. Dar būna melodinės moduliacijos (jose vienbalsė ar dvibalsė melodinė jungtis pakeičia moduliuojantįjį akordą) ir harmoninės melodinės moduliacijos (jose praleidžiamas bendrasis akordas ir lieka tik moduliuojantysis). Moduliacijų išsidėstymas muzikos kūrinyje vadinamas moduliaciniu planu.