moduliatorius

moduliãtorius (lot. modulator – palaikantis ritmą), įtaisas, pagal valdymo signalą keičiantis informacijos nešlio (aukštojo dažnio harmoninių elektrinių ar elektromagnetinių virpesių, radioimpulsų periodinių sekų, elektronų ar šviesos pluošto) parametrus. Pagal moduliuojamą nešlio parametrą yra amplitudės, dažnio ir fazės moduliatoriai, pagal moduliavimo būdą – mechaniniai, elektroniniai, optiniai. Pastarieji pagal naudojamus fizikinius reiškinius yra elektrooptiniai, magnetooptiniai, akustooptiniai, puslaidininkiniai ir kiti moduliatoriai. Paprasčiausias mechaninis yra sukamasis skylėtas diskas, kuriam sukantis tam tikra tvarka pertraukiamas sklindantis šviesos pluoštas. Amplitudės elektroninio moduliatoriaus pagrindinė dalis yra netiesinis valdymo elementas, pvz., tranzistorius; moduliuojama dauginant moduliavimo ir moduliuojamąjį signalus valdymo elemente ir filtru išskiriant reikiamą dedamąją. Fazės ar dažnio elektroniniame moduliatoriuje naudojami reaktyvieji valdymo elementai (jų efektyvioji talpa ar/ir induktyvumas kinta nuo moduliavimo signalo poveikio). Vidinių optinių moduliatorių (atliekamas vidinis šviesos pluošto moduliavimas) veikimas grindžiamas lazerio rezonatoriaus parametrų keitimu valdant jo kuriamos koherentinės optinės spinduliuotės pluoštą, išorinių optinių – fizikiniais reiškiniais, vykstančiais skystojoje ir kietojoje terpėje dėl elektrinio, magnetinio, akustinio ar kitokio lauko poveikio. Elektrooptinių moduliatorių veikimas grindžiamas Kerro ir Pockelso reiškiniais, akustooptinių – šviesos difrakcija nuo ultragarso bangų, magnetooptinių – terpės optinių parametrų kitimu nuo magnetinio lauko poveikio (pvz., Faraday reiškiniu veikiantys moduliatoriai). Naudojamas ryšiuose, radiofonijoje, radiolokacijoje, radioastronomijoje, informacijos apdorojimo sistemose ir kitur.