mozmas, kinų filosofinė mokykla, egzistavusi 5–2 amžiuje prieš Kristų. Pradininkas ir svarbiausias atstovas – Modzu. Pagal moizmą žmogus turi mylėti visus (visuotinės meilės principas, dėl kurio moizmas dažnai lyginamas su krikščionybe): pirmiausia kitus žmones, tik tada – savo šeimą ir save patį. Moizmas buvo priešingas to meto oficialiai kinų religijai – konfucianizmui, pagal kurį tam tikrus žmones (pavyzdžiui, savo tėvus) reikia mylėti labiau nei nepažįstamus. Aukščiausia, visa stebinti ir žmones baudžianti jėga moistams buvo Dangus. Paklūstančiuosius Dangus apdovanoja, nepaklusniuosius baudžia. Visi žmonės yra lygūs prieš Dangų. Moistinė dorovė yra utilitarinė, t. y. pagrįsta nauda, nes visuotinė meilė esą naudinga pačiam žmogui, o naudos siekimas yra žmogiškosios prigimties pagrindas. Buvo skatinamas taupumas, asketiškas gyvenimo būdas. Moizmas smerkė muziką ir kitokį meną, nes muzikos instrumentų, meno dirbinių gamyba reikalauja didelių sąnaudų ir laiko. Modzu piktinosi, kad valdovai ir aukšti pareigūnai lepinasi muzika, kai paprasti žmonės badauja. Dėl prieštaravimo aristokratijos privilegijoms moizmas kartais palaikomas komunistų. Kritikavo prabangius ir ilgai trunkančius ritualus. Teigė, kad laidotuvėse užtenka tik gedėjimo. Neigė estetikos reikšmę žmonių gyvenime. Modzu pabrėžė ne tiek žinių, kiek gebėjimo jas pritaikyti praktikoje svarbą. Teigė, kad geras žmogus turi būti drausmingas: vengti piktų paskalų, blogų minčių, nesikeikti. Pažinimas turi būti pagrįstas ne vaizduote, bet jutimais (rega, klausa). Iš prigimties žmogus negali atskirti, kas yra teisinga, todėl reikia turėti valdovus, kurie padėtų suderinti teisingumą ir klaidingumą. Modzu prieštaravo giminių skyrimui į aukštus postus, nepaisant jų gebėjimų. Skyrimas į valstybės postus turi būti paremtas meritokratija. Teigė, kad nekompetentingas valdovas, nors ir būdamas garsios ir garbingos dinastijos atstovas, gali nuvesti šalį į skurdą. Prieštaravo tradicinei minčiai, kad valdovo galia yra suteikta Dangaus. Žmonės turi turėti teisę kritikuoti valdovą. Jei valdovas elgiasi neteisingai, šalį gali ištikti 7 nelaimės: apleidžiama šalies gynyba, kaimyninės šalys atsisako padėti, žmonės užsiima netinkamais ir pašaliniais darbais, tampa sunku valdyti valstybę, nes žmonės rūpinasi tik savimi, valdovas gyvena iliuzijose, žmonės tampa nelojalūs ir nepatikimi, trūksta maisto. Tada dingsta bausmės baimė už blogą darbą ir atlygio siekimas už gerą. Tokią valstybę esą lengvai gali sudoroti priešai. Moistai prieštaravo karams, ypač kai stipresnė šalis puola silpnesnę, bet teigė, kad valstybė gali naudoti jėgą gindamasi. Moizmas įkvėpė kai kuriuos moderniuosius pacifistus. Kare galima kurti strategijas, bet svarbiausia yra drąsa. Šalies gerovę gali užtikrinti tinkamas valdymas, didelis gyventojų skaičius ir taupumas. Skatintos ankstyvos vedybos.
Moistai įkūrė politinę organizaciją, per kurią bandė įgyvendinti savo skelbiamas idėjas. Jos valdymas buvo hierarchinis, pagrįstas paklusimu. Įvairiose teritorijose organizacija turėjo savo atstovybių, kurioms vadovavo vadinamieji dziudzi, panašūs į klajojančius filosofus. Jie patarinėjo valdžiai valstybės valdymo, stiprinimo, žemės ūkio ir kitais klausimais, gyveno asketiškai, skelbė savo idealus. Kiekvienas dziudzi paskirdavo savo įpėdinį. Vis dėlto ši organizacija neturėjo centrinės valdžios ir gana abstrakčiai rėmėsi Modzu mokymais. Vėlyvasis moizmo etapas – logikų mokykla. Moistai logikai domėjosi loginių galvosūkių sprendimu. Pagrindinis atstovas – Long Gongsunas. Šios mokyklos idėjų išliko mažai. Moistai matematikai atrado, kad nedaloma atkarpos dalis yra taškas. Modzu filosofija buvo surašyta į veikalą Modzi. Moizmas kaip savarankiška mokykla pamažu išnyko.
L: A. C. Graham Disputers of the Tao: Philosophical Argument in Ancient China Chicago 1993.