mókesčių poltika, valstybės ekonominės politikos dalis, vykdoma naudojant valstybės mokesčių sistemą: nustatant mokesčių rūšis, apmokestinimo principus ir objektus, mokesčių mokėtojų kategorijas, mokesčių tarifus ir lengvatas. Mokesčių politika yra fiskalinės politikos vienas svarbiausių elementų, kuris lemia fizinių ir juridinių asmenų galimybes vykdyti ekonominę veiklą, valstybės ir savivaldybių institucijų finansavimą iš biudžeto ir šalies ūkio konkurencingumą. Mokesčių politikos tikslai: garantuoti mokestinių pajamų surinkimą į valstybės ir savivaldybių biudžetus, sudaryti sąlygas visos šalies ekonomikos, pirmiausia prioritetinių jos šakų, tikslinių regionų, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, apriboti neigiamų ekonominių ir socialinių reiškinių plitimą (aplinkos taršą, gamtinių išteklių sekinimą, alkoholio ir tabako vartojimą ir kita), užtikrinti socialinį teisingumą apmokestinant fizinių asmenų pajamas ir turtą. Mokesčių politikos pobūdis priklauso nuo šalies ekonominės plėtros, socialinės santvarkos, valstybės funkcijų visuomenėje. Skiriama aktyvi ir pasyvi mokesčių politika. Aktyvi mokesčių politika numato valstybės kišimąsi į ekonominių išteklių paskirstymo privačiame sektoriuje procesus ir anticiklinės ekonominės politikos vykdymą. Tokiu atveju nustatomi santykinai dideli mokesčių tarifai, pajamų mokesčiai dažniausiai yra progresiniai, o fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių ekonominė būklė sunki, taikomos įvairių rūšių mokesčių lengvatos. Esant ekonominiam nuosmukiui mokesčiai dažniausiai mažinami, kad palengvėtų jų mokėtojų finansinė padėtis, ekonomikai kylant, kai didėja apmokestinamosios pajamos, mokesčiai didinami ir sudaromi biudžeto rezervai. Investavimo ir verslo plėtros kryptis dažnai lemia ne potencialus veiklos efektyvumas, o šiai veiklai taikomas apmokestinimo režimas. Esant pasyviai mokesčių politikai ekonomikos valstybinis reguliavimas mokestinėmis priemonėmis yra minimalus, mokesčių tarifai maži, dažniausiai proporciniai. Apmokestinimo taisyklės yra vienodos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, mokesčių lengvatos teikiamos tik išimtiniais atvejais. Kai kurios nedidelės valstybės ir teritorijos, siekdamos pritraukti užsienio investicijas, tampa vadinamuoju mokesčių rojumi (neapmokestinama ar lengvatinio apmokestinimo zona), kur registruotiems užsienio juridiniams, kartais ir fiziniams asmenims, mokesčiai yra minimalūs arba apskritai netaikomi. 21 a. pradžioje tokių zonų kategorijai priskiriama, pavyzdžiui, Bahamos, Bahreinas, Honkongas, Kipras, Lichtenšteinas, Meno sala, Singapūras. Išsivysčiusių šalių mokesčių sistemose didžiausią reikšmę turi fizinių asmenų pajamų ir juridinių asmenų pelno mokesčiai, taip pat vartojimo mokesčiai (pridėtinės vertės mokestis, akcizas). Trečiojo pasaulio valstybėse mokesčių tarifai yra mažesni, biudžeto pajamų pagrindiniu šaltiniu dažniausiai tampa importo ir eksporto muitai.
Nuo 20 a. didžioji dalis pasaulio valstybių taiko vienodus apmokestinimo principus visiems mokesčių mokėtojams, todėl įgyvendinant mokesčių politiką didžiausią reikšmę įgavo mokesčių tarifai ir mokesčių lengvatos – įstatymų numatytas kai kurių fizinių ir juridinių asmenų kategorijų visiškas arba dalinis atleidimas nuo mokesčių. Teisė naudotis mokesčių lengvatomis siejama su mokesčių mokėtojo ekonomine ir socialine padėtimi, gautų pajamų šaltiniu ir dydžiu, juridinio asmens nuosavybės forma ir vykdomos veiklos rūšimi. Skiriamos šios mokesčių lengvatų formos: lengvatiniai (mažesni už pagrindinį) mokesčių tarifai, tam tikrų rūšių pajamų (pavyzdžiui, pensijų, pašalpų, stipendijų, kompensacijų už patirtą žalą, draudimo išmokų, dovanų, parduoto turto) neapmokestinimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio nustatymas, patirtų išlaidų išskaitos iš mokėtinos mokesčių sumos (fiziniams asmenims iš jų mokamų mokesčių dažniausiai atimamos išlaidos būstui įsigyti, mokesčiai už mokslą, medicinos paslaugas, gyvybės draudimo ir pensijų fondų įmokos, juridiniams asmenims – reinvesticijos iš pelno, išlaidos mokslinių tyrimų ir plėtros darbams, labdarai ir paramai teikti), mokestinė paskola mokėtojams, kurių finansinė būklė sunki, vadinamosios mokestinės atostogos (visiškas atleidimas nuo mokesčių tam tikrą laikotarpį) ir kita. Mokesčių lengvatos teikiamos siekiant pagerinti vaikus auginančių šeimų, pensininkų, neįgaliųjų, studentų, bedarbių, kitų mažiausias pajamas gaunančių ir labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų padėtį, skatinti socialiai reikšmingą, bet nepelningą ekonominę veiklą (žemės ūkį, kasybą, leidybą, vaistų gamybą, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų, švietimo ir vaikų priežiūros įstaigų, religinių bendruomenių, profesinių sąjungų, kitų ne pelno organizacijų veiklą, mokslo tiriamuosius darbus, alternatyvių energijos rūšių vartojimą), smulkiojo ir vidutinio verslo, socialinių įmonių plėtrą. Kai kuriose šalyse mokesčių lengvatos taip pat teikiamos eksportuotojams, bendrovėms, veikiančioms ekonomiškai atsilikusiuose regionuose. Mokesčių lengvatos pažeidžia mokesčių neutralumo principą, bet leidžia išvengti subsidijų nuostolingai dirbančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, socialinės nelygybės, kasdienio vartojimo prekių kainų, nedarbo didėjimo. Mokesčių politika yra lanksti ekonomikos reguliavimo priemonė, kurią galima greitai pritaikyti besikeičiantiems visuomenės poreikiams, bet kartu ji turi užtikrinti stabilias verslo sąlygas. Per dideli mokesčiai mažina žmonių paskatas dirbti, per maži silpnina valstybės vaidmenį ekonomikoje ir didina biudžeto deficitą.
LIETUVOJE mokesčių sistema nėra stabili, jų rūšys ir tarifai nuolat kinta. Mokesčių politika dažniausiai naudojama ne esminėms ekonominėms reformoms, o trumpalaikėms nacionalinio biudžeto problemoms spręsti. Gyventojų pajamų mokestis, kitaip nei Vakarų šalyse, yra proporcinis, bet apmokestinant pajamas iš darbo santykių nustatytas neapmokestinamasis pajamų dydis: kuo didesnės pajamos, tuo jis mažesnis (nuo 310 iki 0 eurų). Iš apmokestinamųjų pajamų gali būti atimamos išlaidos gyvybės draudimo ir pensijų fondų įmokoms, mokesčiai už studijas ir profesinį mokymą, sumokėtos palūkanos už būsto kreditus (nuo 2009 naujoms būsto paskoloms ši lengvata panaikinta). Smulkiojo verslo įmonėms, kurių darbuotojų skaičius neviršija 10 ir pajamos per metus neviršija 300 000 eurų, ir žemės ūkio įmonėms taikomas lengvatinis 5 % pelno mokesčio tarifas, o socialinės įmonės atleidžiamos nuo pelno mokesčio. Pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos kai kurios paslaugos, kurių kainos turi būti prieinamos visiems gyventojams: asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, švietimo ir mokymo, pašto, radijo ir televizijos, nekilnojamojo turto pardavimo ir nuomos, draudimo, finansinės, vaikų, neįgaliųjų ir senelių globos bei rūpybos, kitos socialinės, pelno nesiekiančių juridinių asmenų teikiamos kultūros ir sporto paslaugos, taip pat religinių bendruomenių, profesinių sąjungų, politinių partijų ir kitų visuomeninių organizacijų paslaugos savo nariams, labdaros ir paramos renginių, azartinių lošimų ir loterijų organizavimas. Siekiant subalansuoti nacionalinį biudžetą ir suvienodinti konkurencijos sąlygas visoms ekonominės veiklos rūšims nuo 2009 panaikinti lengvatiniai pridėtinės vertės mokesčio tarifai knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, vaistams, gyvenamųjų namų statybos, renovacijos ir apšiltinimo, viešojo transporto, viešbučių ir specialioms apgyvendinimo paslaugoms, ekologiškiems maisto produktams ir kai kurioms kitoms prekėms ir paslaugoms. Lietuvos mokesčių sistemos efektyvumą Pasaulio ekonomikos forumas 2006 įvertino blogai. Įgyvendinant vyriausybės programos prioritetą – didinti gyventojų gerovę mažinant skurdą ir socialinę atskirtį – svarbiausia yra mažinti mokesčius neturtingiausiems visuomenės sluoksniams.
mokesčių lengvatos