mókesčių refòrmos, mokesčių sistemos pakeitimai, kuriuos vykdo šalies vyriausybė, siekdama padidinti biudžeto pajamas, padidinti ar sumažinti mokesčių naštą konkrečioms fizinių ar juridinių asmenų kategorijoms, padaryti mokesčių sistemą paprastesnę ir suprantamesnę jų mokėtojams, paskatinti ekonominę plėtrą ir verslo konkurencingumą. Iki 19 a. pabaigos mokesčių reformos buvo vykdomos tik fiskaliniais tikslais: siekiant išplėsti mokesčių bazę, padidinti jų tarifus ir surinkti kuo daugiau mokestinių pajamų į valstybės biudžetą. 20 a. pirmoje pusėje, ypač po Didžiosios depresijos, Vakarų šalyse prasidėjo platesnės mokesčių reformos, kurių tikslas buvo padidinti valstybės ekonominį vaidmenį, stabilizuoti makroekonominius procesus, užtikrinti gyventojų socialinį saugumą ir sumažinti pajamų nelygybę. Išsivysčiusių šalių mokesčių sistemų struktūroje didesnę reikšmę įgijo tiesioginiai mokesčiai (pajamų, pelno). Socialinio draudimo mokesčiai, atsiradę 19 a. 9 dešimtmetyje Vokietijoje, 20 a. 3–4 dešimtmečiais paplito visame pasaulyje. Dauguma valstybių įvedė progresinių mokesčių sistemą perkeldamos ekonominių reformų ir krizių įveikimo naštą turtingiausiems visuomenės sluoksniams (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose pajamų mokesčio aukščiausias tarifas, taikomas didžiausias pajamas gaunantiems asmenims, 1929 sudarė 24 %, 1932 – 63 %, 1945 – net 94 %). Po II pasaulinio karo, siekiant pakelti gyvenimo lygį ir paskatinti verslo plėtrą, išsivysčiusiose šalyse buvo sukurta plati mokesčių lengvatų sistema. Fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatomis galėjo naudotis šeimos, auginančios vaikus, asmenys, gavę būsto kreditus, mokantys už mokslą, medicinos paslaugas, dalyvaujantys sveikatos draudimo ir pensijų fondų programose, teikiantys labdarą, juridinių asmenų pelno mokesčio lengvatomis – smulkusis ir vidutinis verslas, naujai susikūrusios įmonės, bendrovės, vykdančios reinvesticijas, mokslinių tyrimų ir plėtros darbus. Dėl šių mokesčių reformų 1950–70 nacionalinio biudžeto mokestinės pajamos Jungtinėse Amerikos Valstijose padidėjo 3,5, Prancūzijoje – 6, Vokietijos Federacinėje Respublikoje – 8 kartus. Socialiai orientuotos mokesčių reformos padidino gyventojų gerovę, bet sumažino ekonominį efektyvumą, ypač viešajame sektoriuje. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio Vakarų valstybėse mokesčių reformos vyksta kita kryptimi – siekiama supaprastinti mokesčių sistemą, nustatyti teisingesnius apmokestinimo principus, sumažinti mokesčių vengimo galimybę, sukurti palankias sąlygas investicijoms ir ekonominei plėtrai. Europos šalyse mokesčių reformų pagrindinis elementas yra netiesioginių mokesčių vaidmens didinimas, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Kanadoje ir kitur – tiesioginių mokesčių sistemos tobulinimas. Visame pasaulyje mažinami tiesioginiai mokesčiai ir verslui, ir fiziniams asmenims (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose pajamų mokesčio didžiausias tarifas 1964 siekė 70 %, 1982 – 50 %, 21 a. pradžioje – tik 39,6 %; iki 1986 buvo taikoma 14 skirtingų dydžių pajamų mokesčio tarifų, 21 a. pradžioje liko 4), kartu naikinamos jų lengvatos. Kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse (ir Lietuvoje) pereinant nuo socialistinio planinio ūkio prie rinkos ekonomikos atsisakyta progresinio apmokestinimo idėjos ir įvesti proporciniai pajamų ir pelno mokesčiai. Daugelyje valstybių vis didesnę reikšmę įgyja netiesioginiai mokesčiai, visų pirma pridėtinės vertės mokestis (1954 įvestas Prancūzijoje, 20 a. 7–9 dešimtmečiais – kitose Europos Sąjungos šalyse, daugumoje Pietryčių Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos šalių, 10 dešimtmetyje – Vidurio ir Rytų Europoje). Siekiant apriboti visuomenės sveikatai kenkiančių prekių (alkoholio, tabako, naftos produktų ir kitų) vartojimą didinami jų akcizai. Liberalizuojant tarptautinę prekybą mažinami muitai, o Europos Sąjungos šalių tarpusavio prekyboje jie iš viso panaikinti. Pagal principą teršėjas moka įvedami ekologiniai mokesčiai už aplinkos teršimą angliarūgšte, buitinėmis ir pramoninėmis atliekomis, kitomis ekologiškai pavojingomis medžiagomis (automobilių padangomis, stiklo, plastiko, metalo pakuotėmis ir kitomis). Visame pasaulyje didėja mokestinių pajamų dalis, skiriama vietos savivaldybių biudžetams, taip didinama vietos savivaldos efektyvumas ir savarankiškumas.
LIETUVOJE pirmosios esminės mokesčių reformos vyko 16 a., tolygiau paskirstant valstiečiams feodalines ir valstybines prievoles, pakeičiant natūrinius mokesčius piniginiais, didinant mokėtojų skaičių ir didžiojo kunigaikščio iždo pajamas. 1795 prijungus Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prie Rusijos imperijos, įvesta Rusijos mokesčių sistema. Pagrindiniu tiesioginiu mokesčiu tapo pagalvės mokestis, 19 a. pabaigoje jį laipsniškai pakeitė valstybinis žemės mokestis. 1861 panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius (vadinamuosius zemskinius), buvę baudžiauninkai turėjo mokėti išpirkos mokestį už įgytą laisvę ir žemę (panaikintas 1907). 1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę pradėta reformuoti iš Rusijos imperijos perimtą mokesčių sistemą. 1919 įvesti akcizai kai kurioms prekėms (alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, arbatžolėms, degtukams, papirosinėms gilzėms ir papirosiniam popieriui), taip pat importo muitai įvežamoms prekėms ir savivaldybių mokesčiai, 1924 – eksporto muitai, taikomi maisto produktams. 1932 įvestas progresinis darbo pajamų mokestis. Dėl infliacijos, ekonominių krizių nuolat didėjo muitai, akcizai, verslo mokesčiai, keitėsi jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (pavyzdžiui, 1922–39 tabako akcizas padidėjo 5,2, mielių – 6,2, arbatos ir degtukų – 8,7 karto).
SSRS okupacijos metais mokesčių sistema buvo pakeista pagal sovietinių mokesčių pavyzdį. 1940 pabaigoje padidinti mokesčiai turtingesniems gyventojams siekiant pakirsti jų ekonominę galią ir likviduoti Lietuvos ūkio privatų sektorių: verslo pelno mokestis prekybos ir pramonės privačioms įmonėms padidėjo 50–100 %, samdomąjį darbą naudojantiems amatininkams – 25 %, žemės mokestis vadinamiesiems buožėms padidintas 100–200 % ir 1941 tapo progresiniu. Po II pasaulinio karo gyventojų mokesčiai sumažėjo, daugiau kaip 90 % valstybės biudžeto pajamų sudarė mokesčiai iš įmonių ir organizacijų (apyvartos mokestis, gamybinių fondų ir darbo išteklių mokestis, valstybinių įmonių ir organizacijų mokėjimai iš pelno, kolūkių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų pajamų mokestis ir kiti).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ankstesnius mokesčius 1991 pakeitė juridinių asmenų pelno (nuo 2003 pelno mokestis), fizinių asmenų pajamų (nuo 2003 gyventojų pajamų mokestis), žemės mokestis, mokesčiai už aplinkos teršimą, už valstybinius gamtos išteklius, 1992 – naftos ir dujų išteklių mokestis. Platesnio masto mokesčių reformos prasidėjo 1994. 1994–96 išplėsta mokesčių bazė, įvesti naujų rūšių mokesčiai: pridėtinės vertės mokestis, akcizas, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto (nuo 2003 nekilnojamojo turto mokestis), paveldimo ar dovanojamo turto (nuo 2003 paveldimo turto), žyminis mokestis, konsulinis mokestis. 1997–2000 sumažinti daugelio mokesčių tarifai, kartu sugriežtinta mokesčių administravimas, muitinės kontrolė ir atsakomybė už mokesčių vengimą. 2001 Lietuvos mokesčių įstatymai pradėti derinti su Europos Sąjungos reikalavimais. 2004 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pasikeitė muitų sistema: prekyboje su Europos Sąjungos valstybėmis panaikinti visi muitai, o prekybai su šalimis, kurios nėra Europos Sąjungos narės, taikomos bendrosios užsienio prekybos ir muitų politikos nuostatos. Sumažėjo gyventojų pajamų mokesčio pagrindinis tarifas: iki 2006 – 33 %, 2006 07 01–2007 – 27 %, 2008 – 24 %, nuo 2009 – 15 % (atskirai išskirta 6 % privalomojo sveikatos draudimo įmoka, kuri iki 2008 buvo gyventojų pajamų mokesčio sudėtinė dalis). 2008 pabaigoje prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei ir siekiant sušvelninti jos padarinius Lietuvai nuo 2009 sulyginti mokesčiai verslui, pridėtinės vertės mokestis, padidinti akcizai, atsisakyta kai kurių mokesčių lengvatų ir išimčių.