mókslo filosòfija, filosofijos šaka, nagrinėjanti mokslo struktūrą, funkcionavimą, mokslo metodus, žinojimo pagrindimo būdus. Atskirų mokslų problematiką nagrinėja santykinai savarankiškos mokslo filosofijos sritys – matematikos filosofija, fizikos filosofija, biologijos, socialinių mokslų filosofija ir kita.
Tikrovės pagrindų, gamtos teorinio tyrimo tikslų ir metodų problema svarstyta nuo filosofijos atsiradimo. Ją ypač nagrinėjo moderniosios filosofijos atstovai (F. Baconas, R. Descartes’as, G. W. Leibnizas) ir šiuolaikinės fizikos pradininkai (G. Galilei, I. Newtonas). Pažinimo (ir mokslo) metodą traktavo kaip būdą naujoms žinioms gauti. 19 amžiuje metodologinio pobūdžio normatyvinę pažinimo teoriją pakeitė pažinimo turinio pagrindų prigimties ir struktūros analizė (J. C. Maxwellas, E. Machas ir kiti). J. H. Poincaré gynė mokslo hipotezių konvencinį pobūdį. Mokslo filosofija nebuvo savarankiška filosofijos šaka – jos klausimai svarstyti pažinimo teorijos kontekste, kuriai turėjo įtakos sparčiai besiplėtojantis gamtos mokslas. A. Comte’as teigė mokslo ir jo metodų pranašumą prieš kitokį žinojimą. 19 amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais įsitikinta, kad neįveikiamų sunkumų iškyla ne tik atradimų metodologiją sukurti siekusiai pažinimo teorijai, bet ir pažinimo pagrindų, kaip galutinių pažinimo elementų, analizei. Filosofijoje taip pat stiprėjo kova prieš psichologizmą. Atradimų metodologijos ir pažinimo turinio elementų problemos yra psichologinės, todėl tik pažinimo turinio loginė analizė imta laikyti filosofine problema. Mokslo turinio ir jo metodų išskirtinio reikšmingumo ir loginio tyrimo, kaip vienintelio tinkamo filosofinio tyrimo, idėjos tapo mokslo filosofijos formavimosi prielaidomis. Jas pagrindė ir plėtojo loginis pozityvizmas. Iki 20 amžiaus septintojo dešimtmečio plėtota mokslo filosofijos normatyvinė samprata: mokslo filosofijos objektas yra objektyvus mokslinis žinojimas, mokslo metodologo svarbiausias uždavinys yra šio žinojimo loginis tyrimas. Loginiai pozityvistai siekė logiškai tirti mokslo ir kasdienio patyrimo teiginius aiškindami jų ryšius ir prasmę. Teiginių prasmingumo nustatymo svarbiausiu metodu R. Carnapas laikė verifikaciją, arba įrodymų patikrinimą – prasmingi yra teiginiai, kuriuos galima tiesiogiai ar netiesiogiai patikrinti. Jei teiginys išreiškia tai, kas dabar juntama, jis verifikuojamas tiesiogiai. Tiesioginio stebėjimo rezultatus fiksuojantys teiginiai yra protokoliniai. Svarbesnė yra netiesioginė verifikacija: bendrojo teiginio tiesiogiai patikrinti neįmanoma, o teoriniai teiginiai dažniausiai yra bendrieji. Teiginys p gali būti netiesiogiai verifikuotas tiesiogiai verifikuojant iš p dedukuotus teiginius. Teiginiai, teisingi vien dėl savo formos, nieko nesako apie tikrovę (matematikos ir logikos formulės). Jų neiginiai yra klaidingi. Kitų teiginių teisingumą lemia protokoliniai teiginiai – tai patyrimo teiginiai, priklausantys empiriniam mokslui. Šioms grupėms nepriklausantys teiginiai yra beprasmiai pseudoteiginiai. Tyrinėdami mokslo žinių struktūrą loginiai pozityvistai iš pradžių rėmėsi fenomeninės žinių analizės idėjomis. Vėliau R. Carnapas suformulavo fizikalizmo požiūrį: visi teiginiai (protokoliniai ir su protokolais susijusios mokslinės hipotezės) gali būti išversti į fizikinę kalbą, ji yra visų mokslų (ir psichologijos) universali kalba, mokslo vieningumo pagrindas. Tiksliai aprašyti teiginio patvirtinimo sąvoką gali tik speciali logikos teorija. Ji būtų svarbi metodologiniu požiūriu, nes nustatyti mokslo hipotezių patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsniai leistų formuoti mokslinio tyrimo strategiją.
Loginio pozityvizmo mokslo filosofija yra induktyvioji – mokslo teiginių (hipotezių) patvirtinimo teorija yra indukcinė logika. R. Carnapo nuomone, indukcinis samprotavimas yra 3 pakopų: parenkama loginė kalba, kuria galima aprašyti tiriamus reiškinius, pateikiamos tos kalbos teiginių sudarymo taisyklės ir apibrėžiamos tos kalbos teiginių patvirtinimo kitais teiginiais (stebėjimo duomenimis) laipsnis, loginė tikimybė. Mokslo procesas yra toks: stebėjimų ir eksperimentų pagalba sukaupiami vieniniais teiginiais išreiškiami faktai, jie apibendrinami kuriant mokslines hipotezes ir teorijas. Hipotezės yra bendrieji teiginiai, kurie toliau tikrinami ieškant hipotezes patvirtinančių pavyzdžių. Laikomasi prielaidos, kad mokslinių hipotezių turinį sudaro tik faktai. Samprotavimas nuo atskirybės link bendrybės yra indukcija, todėl mokslines hipotezes loginiai pozityvistai laikė faktinių duomenų indukciniais vediniais arba bent manė, kad tarp teorinių teiginių ir su jais susijusių faktinių teiginių egzistuoja tam tikras indukcinis ryšys. Hipotezės patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsnis gali būti interpretuojamas kaip mokslo raidos reguliacinis principas – perspektyviausios mokslo plėtrai yra hipotezės, turinčios didžiausią patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsnį.
Induktyviąją mokslo filosofiją kritikavo kritinio racionalizmo atstovas K. R. Popperis. Iš vieninių išvestus bendruosius teiginius pagrįsti patyrimo duomenimis įmanoma tik pagrindus patį indukcinį samprotavimą. K. R. Popperis teigė, kad mokslinių teorijų priimtinumas priklauso tik nuo teorijų faktinio turinio; indukcijos pateisinti neįmanoma, todėl induktyvioji mokslo filosofija turi būti pakeista indukciniu principu nesiremiančia metodologija – dedukcine mokslo filosofija. Dedukcinio samprotavimo pagrįstumas neabejotinas. Juo remiantis iš teisingų prielaidų gaunamos teisingos išvados. Jei išvada klaidinga, tai būtinai klaidinga ir prielaida. Mokslininko uždavinys yra ieškoti ne hipotezes patvirtinančių, o jas paneigiančių duomenų. Tokios hipotezės bus aiškiai klaidingos ir jas bus galima atmesti. Moksle išlieka tik hipotezės, kurių nepavyko paneigti – galimybė įrodyti hipotezės klaidingumą (ją falsifikuoti) tampa jos mokslinės vertės prielaida. Remdamasis ja K. R. Popperis suformulavo demarkacijos kriterijų – principą, leidžiantį skirti mokslinius ir nemokslinius samprotavimus. Teorija mokslinė tada ir tik tada, kai iš jos, kaip iš bendrojo teiginio, taikant specialias prielaidas bus galima išvesti tokius vieninius teiginius (platesnius už specialias prielaidas), kuriuos įmanoma patikrinti ir, nepasitvirtinus bent vienam empiriniam teorijos numatymui, teorijos reikės atsisakyti. Mokslinė teorija privalo turėti tokią loginę formą, kad jos išvados klaidingumas leistų teigti ir prielaidos klaidingumą. Mokslo raida yra spėjimai (naujų hipotezių kėlimas) ir paneigimai. Lengviausia nuneigti tą hipotezę, kuri draudžia daugiausia alternatyvų ir yra informatyviausia. Mokslo tikslas yra naujas žinojimas, todėl mokslinėje veikloje pirmenybę reikia teikti informatyviai ir mažai tikėtinai hipotezei. K. R. Popperio ir R. Carnapo ginčas baigėsi sutarimu, kad moksle pirmenybę reikia teikti hipotezėms, kurios iki išbandymo yra mažai tikėtinos, o po išbandymo jų patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsnis yra didžiausias.
Induktyvioji ir deduktyvioji mokslo filosofija sudaro normatyvinę mokslo filosofiją. Mokslo filosofijos istorinės mokyklos svarbiausias atstovas I. Lakatosas plėtojo normatyvinę mokslo interpretaciją, bet siūlė tirti ne mokslo teorijas ir faktus, o mokslo raidą. Ją vaizdavo kaip ilgai trunkančią mokslinio tyrimo programų konkurenciją. Programa yra pažangi, kai jos teorinis augimas viršija empirinį (kai ji sėkmingai numato naujus faktus). Programa regresuoja, kai jos teorinis augimas atsilieka nuo empirinio (kai ji po tam tikro laiko paaiškina arba atsitiktinius atradimus, arba konkuruojančios programos numatytus ir atrastus faktus). Istorinė mokykla suformulavo normas, kuriomis remdamasis mokslo filosofas pagrindžia, kodėl mokslo raidoje išliko (ar vyravo) tam tikra mokslinio tyrimo programa. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje susiklostė nenormatyvinė (deskriptyvinė) mokslo filosofija (svarbiausias atstovas T. S. Kuhnas), nagrinėjanti mokslo istoriją – tam tikru istorijos laikotarpiu vyravusius įvaizdžius, pasaulio suvokimo būdus ir mokslinio tyrimo praktiką. T. S. Kuhnas mokslo istoriją interpretavo kaip paradigmų kaitą: vieną paradigmą – pasaulio matymo būdą, įprastus problemų formavimo būdus ir sprendimo metodus – ilgainiui pakeičia kita paradigma. Kvestionavo universalių, nekintančių mokslo reguliacinių principų ir kriterijų buvimą – jei remiantis viena paradigma sukurtos teorijos tarpusavyje palyginamos, tai skirtingų paradigmų teorijos nepalyginamos. Nepalyginamos ir pačios paradigmos. Tik konkreti paradigma leidžia sutarti, kurie teiginiai laikomi aprašančiais faktus, o kurie – teoriniais, taip pat kokie yra mokslo tikslai. Kai moksle vyrauja viena paradigma, yra normaliojo mokslo būklė, paradigmų kaita yra mokslo revoliucija. Paradigmų kaitos procesas lieka racionaliai nepaaiškinamas – nėra teorijų pasirinkimo bendrų racionalių principų nei bendro teorinio turinio, kuris galėtų būti lyginimo pagrindas (normatyvinės mokslo filosofijos atstovai šiuo pagrindu laikė teorijos empirinį turinį). T. S. Kuhnas atmetė empirikų dogmą apie teoriškai neutralių, faktus aprašančių teiginių egzistavimą ir prielaidą, kad tikrasis teorijų turinys yra jų empirinis turinys. Faktai priklauso nuo teorinio konteksto, todėl išnyksta paradigmų lyginimo bendras pagrindas. Mokslo filosofijos uždaviniu tampa ne mokslo normų formulavimas, bet jų aprašymas.
P. K. Feyerabendas pasisakė prieš bet kokį mokslinės veiklos normavimą. Jis nagrinėjo mokslo statusą, jo veikimą, rezultatus ir vertę. Kritikavo požiūrį, kad egzistuoja ypatingas mokslinis metodas. Pasak P. K. Feyerabendo, galima susilaukti sėkmės tobulinant hipotezes, nesuderinamas su visuotinai priimtomis taisyklėmis. Norėdamas labiausiai padidinti teorijų empirinį turinį mokslininkas privalo aptarti ir kitas koncepcijas. Taip pat reikia tobulinti hipotezes, nesuderinamas su faktais ir eksperimentų rezultatais, nes nė viena nors kiek įdomesnė hipotezė nėra suderinama su visais žinomais faktais. Teorijos nereikia keisti tol, kol ji atitinka faktus – su teorija nesuderinamų faktų aptikimas skatina pažangą, o su teorija nesuderinamų hipotezių aptarimas pažangos neskatina. P. K. Feyerabendas gynė du principus: neriboto teorijų šakojimosi ir gausėjimo bei vadinamojo teorijų atsparumo principą – reikalavimą taikyti bet kurią iš esančių teorijų, kol nėra geresnių. Vienintelis pažangai netrukdantis principas – viskas tinka. Tyrinėdamas mokslo vertę P. K. Feyerabendas teigė, kad įvairios mokslo koncepcijos yra nesuderinamos, todėl neegzistuoja jokios atskaitos skalės, kuria remiantis būtų galima atiduoti pirmenybę moksliniam, o ne mitologiniam požiūriui į pasaulį. Tokia atskaita negali būti faktai, nes teorijos empirinis turinys yra teoriškai nulemtas. Visos normatyvinės taisyklės trukdo žinių pažangai teikdamos pirmenybę senesnei teorijai arba vieninteliam mąstymo būdui. Mokslas yra tik viena iš daugelio (nebūtinai geriausia) mąstymo formų.
L. Laudanas nagrinėjo vertybių, sutarimo moksle problemas. Moksle po skirtingų nuomonių gynimo paprastai pasiekiamas sutarimas ir įsivyrauja viena pažiūra, kurią vėliau keičia visuotinai pripažįstamas naujas požiūris. Pirmiausia ginčijamasi dėl faktiškumo – šis lygmuo apima teiginius apie tiesioginio stebėjimo duomenis, pasaulio sandarą ir nestebimas esmes. Išsprendus nesutarimus dėl faktų pasiekiamas faktiškumo sutarimas, tada pakylama į aukštesnį – pripažintų metodologinių taisyklių – lygmenį. Šios taisyklės (svarbiausios – teorijų empirinio patvirtinimo ir palyginimo principai) nurodo, kokių teorijos ypatybių reikėtų siekti ar vengti. Nesutariant dėl taisyklių taikymo procedūrų reikia analizuoti mokslo teorijoms keliamus tikslus – tai aksiologinis lygmuo. L. Laudanas tyrinėjo faktinio, metodologinio ir aksiologinio lygmenų sąveiką. Sutarimo problemos sprendimas jungia mokslo filosofiją ir mokslo sociologiją.
Šiuolaikinėje mokslo filosofijoje vyrauja deskriptyvinė kryptis, plėtojama ir normatyvinė (daugiausia induktyvioji) mokslo filosofija.
L: E. Nekrašas Loginis empirizmas ir mokslo metodologija Vilnius 1979; T. S. Kuhn Mokslo revoliucijų struktūra Vilnius 2003; A. F. Chalmers Kas yra mokslas? Vilnius 2005; Criticism and the Growth of Knowledge Cambridge 1970; K. R. Popper The Logic of Scientific Discovery London 1972; P. K. Feyerabend Against Method: Outline of an Anarchistic Theory of Knowledge London 1975.
1151