mókslo lògika, disciplina, nagrinėjanti mokslo turinį matematikos ir logikos priemonėmis. Apima mokslo teorijų struktūros loginę analizę, loginių kriterijų euristinio efektyvumo tyrimą, dedukcinį aksiominį mokslo turinio nagrinėjimą ir kita. Aksiominė sistema dažniausiai kuriama grynai sintaksiškai. Ji remiasi dviejų rūšių prielaidomis: pagrindiniais terminais ir aksiomomis, kurie nėra išvestiniai, ir taisyklėmis, kurios nustato, kaip galima operuoti tais pagrindais. Suformulavus šias prielaidas, toliau sistemą galima plėtoti vien taisyklėmis, neatsižvelgiant į terminų reikšmę. Formalizuotose sistemose išvados dedukuojamos iš sistemos aksiomų.Mokslo logikos užuomazgų yra R. Lulijaus loginėje kombinatorikoje. Renesanso laikotarpiu itin suaktyvėjo mokslinio metodo paieškos. F. Baconas, R. Descartes’as, G. W. Leibnizas siekė sukurti logiką, kuri leistų plėtoti pažinimo turinį ir užtikrintų pažinimo rezultatų patikimumą – mokslo logiką traktavo kaip atradimų logiką (jos sukurti nepavyko). 19 amžiuje pripažinus, kad atradimų problema yra ne loginė, bet psichologinė ir priklauso subjektyvumo sričiai, o mokslo turinio loginis tyrimas privalo būti objektyvus, atradimų problemą pakeitė mokslo turinio loginio pagrindimo problema. Naujos krypties pradininkai ir svarbiausi kūrėjai – Ch. S. Peirce’as, G. L. Frege, B. Russellas, L. Wittgensteinas. Anot G. L. Frege’s, mokslo žinių adekvatus aiškinimas turi ne tik atskleisti jų turinį, bet ir nurodyti teiginių, kuriais tos žinios išreiškiamos, teisingumo reikšmę; mokslo logiką pagrindė prasmės ir reikšmės loginė teorija. Mokslo logikai turėjo įtakos loginės semantikos tyrinėjimai, metakalbos ir objektinės kalbos skyrimas (A. Tarski). Mokslo logiką plėtojo loginis pozityvizmas. Jame iki 20 amžiaus 4 dešimtmečio pabaigos vyravo prasmės problema, vėliau – mokslo teiginių empirinio patvirtinimo problema. Ji Vienos būrelio laikotarpiu nebuvo skiriama nuo mokslo teiginių prasmingumo problemos. Loginis pozityvizmas mokslo teiginių patvirtinimo teoriją konstravo kaip indukcinę logiką, todėl ji ir mokslo logika kartais tapatinama. R. Carnapas skyrė mokslo dėsnių atradimo ir jų patikrinimo problemas. Neatsižvelgiant į tai, kaip buvo atrasti mokslo dėsniai ir ar galima aprašyti šį procesą, visi mokslo dėsniai turi būti empiriškai patikrinami: iš jų reikia išvesti visas galimas išvadas ir nustatyti, ar jos atitinka stebimus faktus. Hipotezės patvirtinimo empiriniais (stebėjimo) duomenimis laipsnį R. Carnapas interpretavo kaip loginę tikimybę. Hipotezės h patvirtinimo empiriniais duomenimis e laipsnis priklauso tik nuo loginių ir semantinių h ir e savybių bei santykių ir gali būti apibrėžtas tik tokia formalia logine kalba, kuria tie loginiai ir semantiniai santykiai gali būti iš anksto išskirti. R. Carnapo pasiūlyta loginė kalba yra paprasta – ja aprašomas universumas, turintis ribotą skaičių objektų, kurie gali turėti ar neturėti tam tikrų savybių. Šios loginės kalbos kiekvieno universaliojo teiginio tikimybė lygi nuliui, nes empiriškai tikrinamų išvadų klasė yra begalinė. Visi hipotezių patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsniai yra nuliniai, todėl jie negali būti loginės tikimybės adekvačios išraiškos. J. Hintikka pasiūlė naują, nurodyto trūkumo neturinčią, loginę kalbą.K. R. Popperis teigė, kad indukcinio samprotavimo negalima pagrįsti, mokslas apskritai nesiremia indukciniais metodais; mokslo logika privalo būti dedukcinė. Mokslinė hipotezė negali būti galutinai patvirtinta, bet ją įmanoma paneigti, falsifikuoti. Remiantis tuo, kad išvados klaidingumas verčia laikyti, jog būtinai yra klaidinga ir prielaida, reikia atmesti nepasitvirtinusias hipotezes. Kita vertus, atsižvelgus į tai, kad konjunkcija, kaip informatyvesnė, intuityviai yra labiau priimtina už disjunkciją, moksle pageidautinos mažai tikėtinos, informatyvios hipotezės, nes tų pačių dydžių konjunkcijos tikimybė visada mažesnė už disjunkcijos.
L: L. Vitgenšteinas Rinktiniai raštai Vilnius 1995; R. Carnap The Logical Foundations of Probability Chicago 1962; J. Hintikka Logic, Language-Games and Information: Kantian Themes in the Philosophy of Logic Oxford 1973; G. Frege Die Grundlagen der Aritmetik Stuttgart 1987.
1151