mókslo revoliùcija, moksliniai atradimai, lėmę šiuolaikinių gamtos mokslų susiformavimą ir pakeitę visuomenės požiūrį į pasaulį. Mokslo revoliucijos metu naujos idėjos plito matematikoje, fizikoje, astronomijoje, chemijoje, biologijoje.
Mokslo revoliucijos terminą 18 a. išpopuliarino J. S. Bailly, išskyręs du mokslo raidos etapus – žlugusį senąjį ir iškilusį naująjį. Įprasta manyti, kad mokslo revoliucija prasidėjo Renesanso pabaigoje ir tęsėsi Šviečiamajame amžiuje iki 18 amžiaus.
Mokslo revoliucijos pradžia dažniausiai siejama su M. Koperniko veikalo Apie dangaus sferų sukimąsi (1543), o pabaiga – su I. Newtono veikalo Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai (1687) pasirodymu. 17 a. mokslo raida buvo ypač sparti. Per keliolika metų iš esmės pasikeitė svarbiausios idėjos, vyravusios nuo Aristotelio laikų. Aristotelio fizikoje nejudanti Žemė buvo pasaulio centre, pasaulis buvo padalytas į sublunarinę (esančią žemiau Mėnulio sferos) ir dangaus sritį. Viena sritis buvo griežtai atskirta nuo kitos. Sublunarinėje srityje buvo keturi elementai, kurie judėjo žemyn į centrą arba aukštyn nuo jo. Dangaus elementas eteris judėjo apskritimu. Naujojoje fizikoje neliko nei skyrimo į dvi sritis, nei prigimtinio judėjimo.
Iki M. Koperniko vyravusį geocentrinį Klaudijo Ptolemajo astronominį modelį (geocentrinė pasaulio sistema) pakeitė heliocentrinis (heliocentrinė pasaulio sistema), prie kurio formavimosi, be M. Koperniko, prisidėjo G. Galilei, J. Kepleris ir I. Newtonas. Aristotelinę prigimtinio ir priverstinio judėjimo teoriją pakeitė trimis I. Newtono dėsniais aprašoma mechaninio judėjimo teorija. Remdamasis Keplerio dėsniais, I. Newtonas atrado visuotinės traukos dėsnį. Optikoje I. Newtonas, stebėdamas prizmėje spindulius, tyrinėjo šviesos refrakciją, Chr. Huygensas pasiūlė banginę šviesos prigimties teoriją. Galutinai atsisakyta požiūrio į pasaulį kaip organizmą ir jis pradėtas tirti kaip mechanizmas. Atsisakyta ir aristotelinio vietos įvaizdžio, jį pakeitė tuštumos sąvoka, buvo atrastas atmosferos slėgis.
Kartu su fizika sparčiai plėtojosi ir matematika: pradėti taikyti vektoriai, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas, Chr. Huygensas ir B. Pascalis padėjo tikimybių teorijos pagrindus, J. Bernoulli suformulavo didžiųjų skaičių dėsnį. Medicinoje 1628 Williamas Harvey (1578–1657) nuodugniai aprašė kraujotakos ratą ir išaiškino širdies svarbą kraujotakai. Moderniosios chemijos pagrindus padėjo R. Boyleʼis, Boyleʼo ir Mariotteʼo dėsnio, siejančio slėgį ir tūrį, kai temperatūra yra pastovi, atradėjas. 1661 jis iškėlė hipotezę, kad kiekvienas reiškinys yra judančių dalelių susidūrimo padarinys.
Keitėsi ir mokslo metodai. I. Newtonas išpopuliarino indukcinį tyrinėjimo metodą gamtos filosofijoje, gamtos moksle įsivyravo empirizmas, kuriam pagrindus padėjo dar nominalistas W. Ockhamas ir jo sekėjai. Ypač svarbūs tapo eksperimentiniai tyrimo ir įrodinėjimo metodai. Stiprėjo neigiamas požiūris į metafiziką, fizika tapo savarankišku mokslu. Švietėjų palaikomas mokslo revoliucijos įvaizdis radikaliai atskyrė senąjį gamtos mokslą nuo naujojo.
Daugelio 19 a. tyrinėtojų nuomone, viduramžiais nieko, ką būtų galima įvertinti kaip mokslą, nebuvo. Pvz., Williamas Whewellas (1794–1866) antikinę Graikiją laikė mokslo lopšiu, o viduramžius – mokslo įmygio laikotarpiu. Šį požiūrį sukritikavo mokslo istorikas P. M. M. Duhemas. Jo nuomone, gamtos mokslas šiuolaikine šio žodžio prasme formavosi 13 a. antroje pusėje, kai universitetuose išplito Aristotelio gamtos filosofijos veikalai ir kilo diskusijos dėl juose pateiktų idėjų. A. Koyré mokslo revoliucijos terminą vartojo analizuodamas G. Galilei mokslinę veiklą. T. S. Kuhnas laikėsi nuomonės, kad moksle įvyko ne viena revoliucija ir jos kartais pasikartoja.
Mokslas
1151