mókslo sociològija, sociologijos sritis, tirianti mokslo socialinę organizaciją, mokslo ir kitų socialinių institucijų santykį, socialinių veiksnių įtaką moksliniam žinojimui.
Mokslo sociologija skirstoma į institucinę (mokslas suprantamas kaip socialinė institucija, kurianti ir skleidžianti žinias) ir mokslinio žinojimo (mokslas suprantamas kaip žinojimas – mokslo žinių ir metodų visuma). Institucinės mokslo sociologijos pradžia laikomi 20 amžiaus 5 dešimtmetyje paskelbti R. K. Mertono veikalai apie mokslinės bendruomenės etoso teoriją. Vėliau ji buvo plėtojama ir modifikuojama, prie R. K. Mertono suformuluotų etoso normų (universalumo, kolektyviškumo, nesavanaudiškumo, kritiškumo) pridedant papildomas (pavyzdžiui, intelektinio kuklumo, originalumo, nepriklausomybės, emocinio neutralumo, nešališkumo ir kita). Mokslinės bendruomenės etoso teorijos kritikai teigė, kad mokslininkų veiksmus valdo ne R. K. Mertono įvardytos normos (jos nusako vadinamąją idealią mokslinę bendruomenę ir gali būti laikomos mokslininkų profesine ideologija), bet konkrečios mokslo procesuose susiformuojančios normos ir vertybės. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje institucinė mokslo sociologija nuo normų tyrinėjimo perėjo prie mokslo atlygio sistemos, vėliau – prie mokslinio statuso įgijimo ir stratifikacijos tyrinėjimų. Viena pagrindinių teorijų, sukurtų remiantis šiais tyrinėjimais, yra kumuliacinės naudos ir nuostolio teorija. Pagal ją mokslininko statusą mokslinėje bendruomenėje lemia ne tik jo laimėjimai, bet ir lytis, rasė, karjeros pradžios sėkmė ir kita, ai yra veiksniai, palengvinantys arba apsunkinantys tam tikro statuso įgijimą. Vienas naudos kumuliavimo dėsnių yra R. K. Mertono atskleistas vadinamasis mato efektas. Pagal jį gerą reputaciją turintys mokslininkai susilaukia didesnio pripažinimo už savo indėlį į mokslą negu mažiau žinomi. Išteklių skirstymas mokslo ir tyrimų centrams taip pat vyksta pagal šį dėsnį: žinomi centrai lengviau gauna lėšų savo tyrimams negu mažiau žinomi, nors projektų kokybė yra vienoda. Institucinė mokslo sociologija taip pat tiria mokslininkų produktyvumą (siekiama atskleisti produktyvumo ir amžiaus, lyties, darbo grupės dydžio ir kitų veiksnių ryšį), socialinių mokslų vienetus, atsidūrusius už organizacijų (laboratorijų, disciplinų, katedrų) formalių ribų. Institucinei mokslo sociologijai būdinga viena įtakingiausių mokslinio tyrinėjimo formų – citavimo ir bendrojo citavimo analizė. Citavimo analizė yra kiekybinė tyrimo modelių ir produktyvumo analizė, atliekama remiantis publikacijų (dažniausiai straipsnių) nuorodomis. Šios analizės pradininkais laikomi Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai D. Price’as ir M. Goldsmithas. Ankstyvoji citavimo analizės forma buvo vadinamasis bibliografinis poravimas, tai yra bendrų nuorodų konkrečioje publikacijų poroje skaičiavimas. Vėliau kaip alternatyva plėtota bendrojo citavimo analizė, kuri rėmėsi 2 nuorodų citavimu toje pačioje publikacijoje. Taip nustatomos mokslininkų grupės, nurodančios tyrimų tinklus arba specializacijas. Ši analizė taip pat padeda nustatyti naujai besiformuojančias mokslo sritis ir nacionalinių mokslinių tyrimų pajėgumą, parodo naujas tendencijas ir mokslo silpnąsias vietas, todėl gali būti naudojama kaip pagalbinė priemonė priimant mokslo finansavimo sprendimus. Citavimo ir bendrojo citavimo analizės kritika teigia, kad ši analizė įkūnija institucinės mokslo sociologijos prielaidas, nes susitelkia ties socialiniais santykiais ir tinklais, kuriuos nurodo citavimo modeliai. Prancūzų sociologas M. Callonas pateikė alternatyvų analizės būdą – bendrųjų žodžių analizę. Bendrieji žodžiai yra svarbiausi publikacijos žodžiai, dažniausiai pasitaikantys publikacijos aprašyme, santraukoje, pavadinime arba raktinių žodžių sąraše. Bendrųjų žodžių analizė atskleidžia mokslo sąveikų tinklą ir leidžia tyrinėti mokslo turinį, o ne socialinius santykius ar institucinį aspektą. Mokslinio žinojimo sociologija susiformavo 20 amžiaus 8 dešimtmetyje kaip priešprieša institucinei mokslo sociologijai. Jos atstovai Didžiosios Britanijos sociologai M. Mulkay, B. Barnesas, H. Collinsas, D. Blooras kritikavo institucinę mokslo sociologiją dėl to, kad ji apsiriboja mokslo socialinės organizacijos tyrinėjimais ir netiria mokslo turinio (teorijų, metodų, stebėjimų interpretavimo). Jų požiūriu, institucinė mokslo sociologija nekritiškai perima pozityvistinės mokslo filosofijos suformuotą standartinę mokslo koncepciją, pagal kurią mokslas metodiškai atskleidžia objektyvų pasaulio vaizdą. Remdamiesi mokslinių diskusijų socialine analize, etnografiniais stebėjimais ir mokslinių tekstų interpretacija, mokslinio žinojimo sociologai siekia parodyti, kad mokslo pateikiamas pasaulio vaizdas yra socialiai konstruojamas, moksliniam pažinimui ir žinojimui turi poveikį socialiniai interesai, vertybės, istorija, institucijos ir kita. Radikalieji šios krypties atstovai Austrijos sociologė K. Knorr‑Cetina, prancūzų sociologas B. Latouras, Didžiosios Britanijos sociologas S. Woolgaras teigia, kad mokslinis žinojimas yra socialinės prigimties, mokslo atskleidžiami faktai yra socialiniai konstruktai. Nuosaikieji mokslinio žinojimo sociologai laikosi požiūrio, kad mokslinis žinojimas atspindi tikrovę, bet socialiniai veiksniai lemia mokslinių tyrinėjimų kryptį, tai yra atspindimas tikrovės dalis ir atspindėjimo būdus. Mokslinio žinojimo sociologijos idėjomis ir metodologija remiasi tarpdisciplininės mokslo ir technologijų studijos, skirstomos į kultūrines, feministines, pokolonijines, antirasistines kryptis, tyrinėjančias mokslą ir technologijas iš įvairių kritinių perspektyvų.
LIETUVOJE publikacijų mokslo sociologijos temomis yra paskelbę Z. Norkus, A. Poviliūnas, A. Rimkutė, A. Valantiejus.
L: R. K. Merton The Sociology of Science Chicago 1973; B. Barnes, D. Bloor, J. Henry Scientific Knowledge: a Sociological Analysis Chicago 1996.
2054