mokslùmas, individualios žmogaus savybės, nuo kurių priklauso, kaip sparčiai ir lengvai žmogus mokydamasis įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių ir kokia jų kokybė. Mokslumas nesutampa su bendraisiais protiniais gebėjimais, todėl skiriamas bendrasis (gebėjimas išmokti bet kurį naują dalyką; rodo žmogaus bendruosius gabumus) ir specialusis (gebėjimas išmokti tam tikrų dalykų, pvz., kai kurių mokslų, menų, praktinės veiklos rūšių; rodo specialiuosius gabumus) mokslumas.
Mokslumo pagrindą sudaro žmogaus dėmesio ir pažinimo procesų (suvokimo, vaizduotės, atminties, mąstymo, dėmesio, kalbos), motyvacijos, valios, emocijų ypatybės, t. p. mokymosi sudedamosios dalys (dalyko, kurio mokomasi, turinio suvokimas iš tiesioginių ar netiesioginių paaiškinimų ir toks dalyko išmokimas, kad galima būtų jį taikyti praktikoje). Mokslumas rodo aktyvaus (ką jis gali pažinti ir išmokti savarankiškai) ir recepcinio (ką jis gali pažinti ir išmokti padedamas kito žmogaus, jau įgijusio atitinkamų žinių, mokėjimų ir įgūdžių) pažinimo lygis.
Mokslumas, kaip gebėjimas mokytis ir išmokti, skiriasi nuo gebėjimo savarankiškai pažinti ir negali būti tiksliai vertinamas vien pastarojo rodikliais. Mokslumo aukščiausią lygį lemia savanoriško pažinimo galimybės. Siekiant įvertinti mokslumą, dažniausiai tiriama asmens mąstymo gebėjimai ir produktyvumas: gebėjimas apibendrinti naują mokymosi medžiagą, pažinti nagrinėjamo dalyko esmę ir jį teisingai suprasti (svarbiausias mokslumo rodiklis, vadinamasis mąstymo gilumas, yra priešingas paviršutiniškam mąstymui – žemo mokslumo požymiui, kai išskiriami atsitiktiniai, antraeiliai požymiai ir sąsajos), mąstymo patvarumas (susikaupimas ir ilgas kryptingas mąstymas; per greitas perėjimas nuo vienų veiksmų prie kitų dėl atsitiktinių asociacijų ar požymių rodo mąstymo nepatvarumą), mąstymo sąmoningumas (atliekamų veiksmų supratimas, įsisąmoninimas ir savitaisa), kurį lemia praktinio, žodinio ir loginio mąstymo santykis (kai mąstymas intuityvus, praktinis, besiformuojančios operacijos yra vienpusiškesnės ir sunkiau pritaikomos, todėl mažėja galimybė kontroliuoti ir koreguoti veiksmus atsižvelgiant į tikslą), mąstymo lankstumas (gebėjimas prisitaikyti prie kintančių uždavinio sąlygų).
Pastebėta, kad žemo mokslumo mokiniai nepajėgia sutelkti dėmesio į mokymo dalykus, intelektualiai yra pasyvūs, be ryškesnių pažintinių procesų, viskam abejingi; tai gali priklausyti nuo emocinių išgyvenimų, fizinių, neurofiziologinių, socialinių, pedagoginių ir kitų priežasčių, kurios visos susijusios. Įrodyta, kad mokiniai, sėkmingai įveikę minėtas priežastis, gali išsiugdyti aukštesnį mokslumo lygį.