mòkšų kalbà, viena iš dviejų mordvių kalbų. Priklauso uraliečių kalbų šeimos Volgos finų pogrupiui.
Paplitimas
Viena Mordovijos oficialiųjų kalbų (su erzių ir rusų kalba), dar vartojama Rusijoje (Orenburgo, Penzos ir kitose srityse), Totorijoje, Baškirijoje. Kalbančiųjų 2030 (maždaug dukart mažiau negu kalbančių kita mordvių kalba – erzių kalba; 2010).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos mokšų kalbos 6 tarmės ir nemažai pereinamųjų šnektų. Mordovijos šiaurės vakarų dalyje paplitusi centrinė tarmė yra mokšų bendrinės kalbos pagrindas. Mokšų kalbos fonetikai būdinga pastovus kirtis (dažniausiai pirmame žodžio skiemenyje); fonologinę sistemą sudaro a, o, u, ä, e, i, redukuotas balsis ə, duslūs sklandieji priebalsiai l, l’, r, r’ ir j (iš viso priebalsinių fonemų 33, balsinių – 7). Morfologija agliutinacinio tipo (su analitizmo elementais), daiktavardis turi 12 linksnių, skiriamas neapibrėžtasis (pvz., kudo ‘namas’, kudosta ‘iš namo’, kudot ‘namai’) ir apibrėžtasis (pvz., kudoś <* kudo + śe ‘šis namas’, kudot’ńä <* kudot + ńe ‘šie namai’) linksniavimas. Posesyvumas reiškiamas prie žodžio formos pridėta savybine priesaga, pvz.: šra ‘stalas’, šraze ‘mano stalas’, šrace ‘tavo stalas’. Giminės gramatinės kategorijos neturi. Veiksmažodžių kaitymo sistemai būdinga nuosakų gausa – be tiesioginės, liepiamosios ir geidžiamosios (optatyvo), skiriamos dar 4 sąlygišką veiksmą reiškiančios nuosakos. Tiesioginė nuosaka turi 3 laikus: esamąjį, būtąjį (imperfektą) ir būtąjį, kuriuo reiškiamas pasikartojantis veiksmas. Leksikoje nemažai skolinių iš tiurkų ir rusų kalbų.
Raštas
Abiejų mordvių kalbų rašto paminklai žinomi nuo 17 a. pabaigos, nuo 18 a. vartojami rusų rašmenys. 20 a. 2 dešimtmetyje erzių ir mokšų tarmių pagrindu nesėkmingai bandyta sukurti vieną bendrinę mordvių kalbą. Abiejų bendrinių mordvių kalbų (erzių ir mokšų) dabartinės normos nusistovėjo apie 20 a. 3 dešimtmetį, abiejose vartojami rusų rašmenys.
330