mokỹklinis teãtras, 16–18 a. Europos teatro rūšis. Svarbiausi centrai – Roma, Viena, Miunchenas, Paryžius, Rytų Europoje – Vilnius.
Atsirado Renesanso epochoje. Mokyklose vaidintos neolotyniškos pjesės, antikos autoriai Seneka, Terencijus, Plautas. Itin reikšmingas jėzuitų mokyklinis teatras – svarbi barokinio teatro apraiška, kuri atsirado Ispanijoje kaip vienas kovos su reformacija būdų. Mokyklinis teatras siejosi su vidurinių amžių moralitė ir studentų karnavalinėmis šventėmis. Vaidinta lotynų kalba. Buvo privaloma mokomojo proceso dalis – padėjo mokytis lotynų kalbos, gražios laikysenos, ugdė pamaldumą, ištikimybę Katalikų bažnyčiai, pilietines dorybes. Vaidinta mokyklų aulose, kiemuose, specialiose salėse, t. p. miestų gatvėse, aikštėse, bažnyčiose, valdovų rūmuose. Vaidinimų tekstus kūrė retorikos ir poetikos dėstytojai, dažniausiai jie ir režisuodavo. Vaidino kolegijų moksleiviai. Pjesės buvo daugiausia anoniminės, rankraštinės, jų tekstų išliko labai nedaug. Iškilesnių autorių (ispano José de Acostos, vokiečių Georgo Agricolos, Nicolauso von Avancini, Jacobo Bidermanno, prancūzo Nicolas Caussino, anglo Josepho Simonso ir kitų) dramos buvo išspausdintos. Kadangi lotynišką tekstą ne visi suprasdavo, žiūrovams būdavo išdalijamos programos – pjesių santraukos, kartais tautinėmis kalbomis (nemažai jų išliko, daugiausia jomis remiasi mokyklinio teatro tyrinėtojai).
1659 jėzuitų kolegijos teatre Vienoje pastatyto spektaklio Nicolauso von Avancini Pieta victrix scena (Jacobo Bruynelio raižinys pagal P. P. Van Milderto piešinius)
Dramų tematika – biblinė, hagiografinė, misijų (Kinijoje, Japonijoje, Afrikoje), istorinė. Dramose pateikiami pavyzdžiai iliustruoja garbės, turtų ir valdžios laikinumą, likimo nepastovumą, nuolatinį Fortūnos ratą, kuris žmogų iškelia į aukštumas tik tam, kad nublokštų į tamsą ir prapultį, parodoma, kad mokslas, išmintis, dvasios tvirtybė nugali klastą ir smurtą. Vaizduojamos nusidėjėlių atsivertimo arba piktadarių prapulties istorijos, išaukštinami šventųjų nuopelnai. Dramų pobūdis – moralizuojamasis, panegirinis. Būdinga painūs siužetai, paremti intrigomis, stebuklais. Be pagrindinio veiksmo, įtraukiami pridėtiniai elementai: prologai, epilogai, intermedijos. Naudota sudėtinga scenos technika, puošni scenografija, fejerverkai, iliuminacijos ir kitokie šviesos efektai. Labai svarbi buvo muzika, šokiai, pantomima. Mėgtos įspūdingos masinės scenos: valdovų karūnavimas, grįžtančių iš pergalingų žygių karvedžių triumfo eisenos, iškilmingi aukojimai dievams. Baroko teatras stengėsi žiūrovus sujaudinti, sukrėsti, nustebinti savo dekoratyvumu ir spalvingumu. Šviečiamajame amžiuje mokyklinis teatras įgavo klasicizmo bruožų. Kaip ir Renesanso epochoje, scenoje vėl buvo pabrėžiama žodžio reikšmė, atsisakyta barokinio puošnumo. Jėzuitų teatras gyvavo iki 1773, kai popiežius uždraudė ordiną. Maždaug tuo laikotarpiu nustojo gyvuoti ir kitos mokyklinio teatro formos.
Nuo 20 a. pradžios, visiškai pakeitęs savo pobūdį, mokyklinis teatras vėl tapo pedagoginio proceso dalimi, padėdamas ugdyti komunikacijos, komandinio darbo, retorikos gebėjimus, plėtoti estetinį suvokimą.
Apie mokyklinį teatrą Lietuvoje žr. mokyklinis teatras Lietuvos teritorijoje.
L: V. Zaborskaitė Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI–XVIII a. mokyklinis teatras Vilnius 1981; Lietuvos jėzuitų teatras: XVI–XVIII amžiaus dramų rinktinė / parengė E. Ulčinaitė Vilnius 2008; J. Müller Das Jesuitendrama in den Ländern deutscher Zunge vom Anfang (1555) bis zum Hochbarock (1665) Augsburg 1930; H. Kindermann Theatergeschichte Europas 3. Bd. Das Theater der Barockzeit Salzburg 1959; J. Okoń Dramat i teatr szkolny: Sceny jezuickie XVII wieku Wrocław 1970; W. H. McCabe An introduction to the Jesuit theater: A Posthumous work Saint Louis 1983; J.‑M. Valentin Les jésuites et le théâtre 1554–1680: Contribution à l’histoire culturelle du monde catholique dans le Saint‑Empire romain germanique Paris 2001.
431