mókymasis, pastovus, tikslingas elgesio arba fizinės ir psichinės veiklos pakitimas (nesukeltas tiesioginių įgimtų fiziologinių organizmo reakcijų), kuris vyksta dėl ankstesnio elgesio arba veiklos. Mokymosi pagrindiniai aspektai: mokymasis visada žymi elgesio pakitimus, šie pakitimai yra sąlygiškai pastovūs, tai yra pašalinami momentiniai elgesio pokyčiai (sukelti nuovargio, cheminių preparatų, organizmo brendimo, skausmo, traumų ir kitų), nereikalauja tuoj pat veikti pagal mokymosi patirtį (mokymasis atskiriamas nuo atlikimo, tai sudaro individo galią pasirinktinai veikti pagal išmokimą), visuomet yra praktikos arba patirties rezultatas (turi būti pakartoti), patirtis arba praktika turi būti pastiprinta (stiprinami veiksmai arba reakcijos, kurie veda prie tikslo ir yra naudingi organizmui). Mokymasis skiriasi nuo instinkto (organizmo prisitaikymas prie nekintančių pasaulio sąlygų), nes organizmas prisitaiko prie kintančių išorinio pasaulio sąlygų. Kartais instinktyvus elgesys gali būti labai sudėtingas ir tikslingas, bet jį lemia nekintanti prigimtis. Mokymasis kompensuoja tą instinktų defektą ir tampa pagrindiniu žmonių prisitaikymo prie realybės mechanizmu.
Skiriamos pagrindinės elgesio tyrimo kryptys: biheiviorizmas, kognityvinės elgesio ir socialinio išmokimo teorijos. Biheiviorizmo atstovai teigia, kad mokymasis yra elgesio formavimo mechanizmas, kuris žymi elgesio pokyčius, elgesį formuoja aplinka, gretimumo (kaip arti vienas kito laiko atžvilgiu turi būti įvykiai, kad susiformuotų ryšys tarp jų) ir pastiprinimo (bet kurie stimulai, būdai, kurie didina tikimybę, kad suformuotas ryšys pasikartos) principai paaiškina mokymosi procesą. Naujas elgesys formuojamas sąlygojimo (klasikinio ir operantinio) būdu. Klasikinis sąlygojimas remiasi I. Pavlovo darbais apie sąlyginių refleksų (neišmokti), kurie susideda iš nesąlyginio stimulo ir nesąlyginės reakcijos, formavimą. Organizmui atsakant nesąlygine reakcija į nesąlyginį stimulą mokymasis nereikalingas. Sąlygojimas atsiranda, kai neutralus stimulas pateikiamas kartu su nesąlyginiu stimulu ir sukeliama nesąlyginė reakcija. Pakartojus keletą kartų, tokią reakciją sukelia buvęs neutralus (sąlyginis) stimulas. Operantinį sąlygojimą išplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai E. L. Thorndike’as ir B. F. Skinneris. Jie rėmėsi prielaida, kad elgesys yra jo padarinių funkcija. E. L. Thorndike’o vadinamasis efekto dėsnis teigia, kad kiekvienas atsakas, kuris didina organizmo pasitenkinimą, turi tendenciją pasikartoti (pageidaujamas elgesys stiprinamas), ir priešingai, elgesys, kuris neveda į pasitenkinimą arba kurio padariniai yra žalingi organizmui, turi tendenciją silpnėti ir užgęsti (nepageidaujamas elgesys pašalinamas). Pastiprinimo mechanizmai svarbūs formuojant norimą elgesį. Stimulų kontrolė pasireiškia tuo, kad galima numatyti individų reakciją į tam tikrus stimulus, nes jų elgesys yra pastiprinamas esant toms sąlygoms. Sąlygojimo būdu formuojama daug įvairiausių elgesio apraiškų. Išvados, elgesio formavimo metodai ir būdai, kuriuos naudoja šios teorijos mokslininkai, yra pagrįsti eksperimentų duomenimis, nes juos domino tik matuojami elgesio pokyčiai.
Kognityvinės elgesio teorijos atsirado kaip priešprieša biheiviorizmui (jis buvo kritikuojamas už mokymosi priklausomybę nuo akivaizdžių elgesio apraiškų). Šios krypties atstovai teigė, kad atminties sistema yra kaip informacijos procesorius, o anksčiau įgytos žinios – mokymosi pagrindas. Klasikinė biheivioristinė elgesio schema S→R (stimulas sukelia reakciją) buvo praplėsta prielaidomis apie tarpinius kintamuosius, kurie ir leido tyrėjams į šias schemas įdėti kognityvinius procesus. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai R. Atkinsonas ir R. Shiffrinas 1968 pateikė teorinį modelį, aiškinantį, kaip individas priima ir apdoroja informaciją. Šis modelis remiasi prielaida, kad informacija pereina iš vienų sistemos dalių į kitas, patekdama pirmiausia į labai trumpą sensorinę atmintį, iš ten – į trumpalaikę, arba aktyviąją, ir galiausiai – į ilgalaikę atmintį. Šis modelis leido tradiciškai skiriamus jutimo, suvokimo, dėmesio ir kitus pažinimo procesus įvardyti kaip tam tikrus informacijos apdorojimo etapus, kur kiekvienu momentu veikiama su ribotu kiekiu įvairiai užkoduotos informacijos. Šis modelis sudarė galimybę vidinius iš išorės nepastebimus kognityvinius procesus pripažinti realybe, kuri gali būti nagrinėjama atsietai nuo smegenų veiklos, raumenų judesių ar kitų fiziologinių organizmo reakcijų. Biheiviorizmas ir kognityvinė pakraipa skiriasi požiūriu į mokymosi kontrolę: kognityvistai prioritetą teikia individui, biheivioristai – aplinkai.
Socialinio išmokimo teorijose daug reikšmės skiriama mokymosi socialiniam kontekstui, jos yra tarpinė biheivioristinės mokymosi ir kognityvinės mokymosi teorijų grandis. Šių teorijų atstovai išskyrė 3 pagrindines sąvokas, kurios yra svarbios aptariant žmonių elgesį: imitaciją, mokymasis stebint ir modeliavimą. Vienas svarbiausių mokymosi veiksnių yra pažinimas (žmonės gali mokytis stebėdami kitų žmonių elgesį ir jų elgesio padarinius). Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų psichologą A. Bandurą, stebėdami kitų žmonių elgesį, mes gaunam informaciją, kurią apdoroję priimame sprendimus, kaip veikti panašiomis aplinkybėmis. Mokymasis stebint yra sudėtingesnis procesas negu imitacija, kuri reikalauja pakartoti kito asmens veiksmus tokia pačia forma. A. Bandura atskiria mokymąsi ir mokymąsi stebint, kai stebėjimo rezultatų tiesiogiai nematyti. Pakanka elgesį stebėti ir fiksuoti atmintyje. Tik tada, kai bus tinkama situacija, individas galės parodyti išmokto elgesio formas. Imituodamas individas turi pakartoti stebėtus veiksmus (veikiama pagal tipinę operantinio sąlygojimo schemą). Socialinio išmokimo teoretikai teigia: kai mokomasi stebint, svarbu suprasti, ką modeliai daro ir kodėl, subjektas irgi turi suprasti, ko mokosi.
L: B. R. Hergenhahn An Introduction to Theories of Learning Upper Saddle River 1982; D. A. Lieberman Learning and Memory: An Integrative Approach Belmont 2004; D. W. Pierce, C. D. Cheney Behavior Analysis and Learning Philadelphia 2008.
2814