mókytojų seminãrija, speciali vidurinė mokykla, rengianti pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus. Kai kuriose šalyse (Prancūzijoje, Ispanijoje) vadinama normaline mokykla.
Istorija
18 a. įsteigtos Vokietijoje (pirmąją įsteigė A. H. Francke).
Rusijoje pirmoji mokytojų seminarija atidaryta 1779 prie Maskvos universiteto; rengė mokytojus Maskvos ir Kazanės gimnazijoms ir pensionams. 19 a. pabaigoje pagal K. Ušinskio projektą pradėtos steigti mokytojų seminarijos liaudies mokyklų mokytojams rengti. Į jas buvo priimami baigę dvimetę pradinę mokyklą ir išlaikę egzaminus. Po Spalio perversmo 1917 mokytojų seminarijos pertvarkytos į trimečius pedagoginius technikumus ir pedagogines mokyklas.
Mokytojų seminarijos Lietuvoje
Lietuvoje pirmąją mokytojų seminariją vyskupo I. J. Masalskio siūlymu 1775 04 01 Vilniuje įsteigė Edukacinė komisija. Mokytojų seminarija buvo skirta parapinių mokyklų mokytojams pasauliečiams rengti. Buvo mokoma katekizmo, skaityti, rašyti, sąskaitybos, žemės matavimo ir žemdirbystės pagrindų, bažnytinių giesmių ir muzikos (kad kartu galėtų būti ir vargonininkais); mokslas truko 2–3 metus. 1775 mokėsi 16, 1776 – 30 seminaristų. Dėl finansinių sunkumų ir administracinių nesklandumų 1780 nutarta seminariją uždaryti.
1780–1783 Edukacinės komisijos reformuotoms vidurinėms mokykloms mokytojus (jie turėjo pakeisti mokytojus dvasininkus) rengė Vilniaus universitetas, 1783–1797 – prie jo įsteigta Mokytojų seminarija (vadovavo H. Stroynowskis). Buvo mokoma elementariosios ir aukštosios matematikos, fizikos, retorikos, prigimtinės teisės, kalbų; praktikai įgyti, studentai privalėjo eiti direktoriaus (korepetitoriaus) pareigas ir prireikus pavaduoti mokytojus. 1803 Mokytojų seminarija (kartais vadinama Pedagoginiu institutu) buvo atkurta ir veikė iki 1832 (1803–1820 jos perfektas buvo S. B. Jundzilas. Studentai už gautą per 4 studijų metus stipendiją privalėjo mokyklose atidirbti 6 metus. Seminarijoje 1805 mokėsi 23, 1812 – 10, 1816 – 19 studentų (tarp jų – J. Lelewelis, J. Kowalewskis, A. Mickevičius).
1820–1832 Vilniuje prie Vyriausiosios dvasinės seminarijos (įkurta 1803) veikė mokytojų seminarija parapinių mokyklų mokytojams ir vargonininkams. Į ją buvo priimami jaunuoliai, baigę parapinę mokyklą, mokslas truko 4 metus, be pradinės mokyklos pagrindinio kurso, buvo mokoma lotynų arba bažnytinės slavų kalbos, aritmetikos, geometrijos, fizikos, higienos, vakcinacijos, braižybos, statistikos, dorovės mokslo, liturginių apeigų, muzikos, taip pat sodininkystės, daržininkystės ir žemės ūkio pagrindų, planų braižymo ir paprastų ūkinių pastatų projektavimo; vėliau buvo dėstoma ir istorija. Ketvirtaisiais mokslo metais seminaristai buvo supažindinami su Bello ir Lancasterio sistemos mokymo metodu. Mokėsi daugiausia smulkiųjų bajorų ir valstiečių vaikai. 1832 ši mokytojų seminarija buvo perduota Vilniaus švietimo apygardai, o ją panaikinus, 1833 buvo Vitebską, pertvarkyta ir pavadinta Vitebsko mokytojų seminarija.
Numalšinus 1863–1864 sukilimą pradinės mokyklos mokytojams rengti 1864 Vilniaus gubernijoje įsteigta Maladečinos mokytojų seminarija (1875–1914 Vilniaus mokytojų institutas; buvo priimami rusų tautybės jaunuoliai ir stačiatikių tikėjimą priėmę lietuviai, nuo 1874 uždrausta mokytis lietuviams).
Užnemunėje 1866 įsteigti Veiverių pedagoginiai kursai (1872 pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją, joje galėjo mokytis ir vietos lietuviai, buvo dėstomas lietuvių kalbos kursas, todėl seminarija tapo svarbiu naujosios lietuvių inteligentijos centru), 1872 Kauno gubernijoje – Panevėžio mokytojų seminarija. Šių mokytojų seminarijų veiklą lėmė 19 a. 8–9 dešimtmečio Rusijos imperijos švietimo ministerijos instrukcijos, kuriose nurodytas mokytojų seminarijos tikslas – išauklėti stačiatikišką, ištikimą carui jaunuomenę; pabrėžiamas religinis ugdymas. Dirbti su lietuvių vaikais seminaristai mokėsi mokytojų seminarijos bazinėse pradinėse mokyklose (jose buvo sudaromos rusų kalbos nemokančių mokinių grupės). Per metus šios seminarijos parengdavo apie 40 mokytojų.
Tauragės mokytojų seminarijos moksleiviai (1933; © Tauragės krašto muziejus)
Po 1905–1907 revoliucijos Rusijoje buvo leista mokytojauti lietuviams, jiems stoti į Panevėžio mokytojų seminariją. 1906 Saulės draugija Kaune suorganizavo slaptus mokytojų kursus, 1907 jie legalizuoti (vedėjas J. Vokietaitis: tai buvo pirmoji lietuviška pradinių mokyklų mokytojus rengianti mokytojų seminarija. 1915 šie kursai perkelti į Voronežą, 1918 pabaigoje – vėl į Kauną ir pertvarkyti į pirmąją tikrą Lietuvos mokytojų seminariją (iniciatorius ir iki 1925 direktorius J. Vokietaitis). 1914 Vilniaus gubernijoje įkurta Naujosios Vilnios (dabar Vilniaus dalis) mokytojų seminarija. Į ją priimti 36 mokiniai. Buvo gautas valdžios leidimas 1914–1915 steigti mokytojų seminariją Šiauliuose, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
Atkūrus nepriklausomą valstybę 1918–1927 veikė lietuvių mokytojų seminarija Vilniuje, 1918–1940 Kaune – Saulės draugijos išlaikoma mergaičių mokytojų seminarija. Švietimo ministerija 1919 atidarė mokytojų seminariją Panevėžyje ir Marijampolėje, 1920 – Šiauliuose, 1922 – Telšiuose (veikė iki 1930, atkurta 1944), 1923 – Tauragėje, 1936 – Ukmergėje. 1925 veikė 10 (5 valstybinės ir 5 privačios), 1927 – 11, 1939 – 5 mokytojų seminarijos. Į mokytojų seminariją buvo priimami baigusieji progimnaziją arba gimnazijos 4 klases. Mokslas truko 1 metus. Buvo mokoma gimnazijos kurso dalykų, pedagogikos ir pradinės mokyklos dalykų dėstymo metodikos, atliekama mokyklinė praktika. Dar mokyta rankų darbų, daržininkystės, sodininkystės ir bitininkystės. Baigusieji gaudavo pradinės mokyklos mokytojo teises ir galėdavo stoti į aukštąsias mokyklas.
Šiaulių mokytojų seminarija (apie 1933, fotografas Gerardas Bagdonavičius; © Šiaulių Aušros muziejus)
Po Antrojo pasaulinio karo mokytojų seminarijos veikė Alytuje, Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Telšiuose, Trakuose, Ukmergėje.
1949 mokytojų seminarijos pavadintos pedagoginėmis mokyklomis.
1351
-pedagoginė mokykla