molbetinė tapýba, tapybos rūšis: nedidelio formato paveikslai, tapomi (kartais ir eksponuojami) ant molberto. Dar molbertine tapyba vadinami bet kurie nešiojamojo formato paveikslai pabrėžiant skirtumą nuo monumentaliosios tapybos. Senovės Egipte ant medinių lentų tapyta al Fajumo portretai, 7 a. Bizantijoje – ikonos. Nuo 15 a. vidurio molbertinės tapybos pagrindu pradėta naudoti drobė, vėliau metalas, kartonas, popierius ir kitos medžiagos. Molbertinės tapybos formatas dažniausiai stačiakampis, gali būti apskrito (tondas) ar ovalo formos. Τapoma įvairiomis tapybos technikomis: enkaustika, tempera, aliejiniais dažais, guašu, pastele, akvarele ir kitomis. Aliejinės tapybos paveikslai gali būti atlikti daugiasluoksnės arba alla prima tapybos technika. Viduramžiais molbertinė tapyba buvo religinės tematikos, vėliau, daugiausia nuo Renesanso epochos, klostėsi nauji molbertinės tapybos žanrai: portretas, natiurmortas, peizažas, mitologinis, istorinis, buitinis ir kiti; kartais jie derinami viename paveiksle (portretas ir natiurmortas). 20 a. atsirado abstrakčioji molbertinė tapyba.
1746