Moldãvijos kunigaikštỹstė, 14–19 a. valstybė. Susidarė 14 a. viduryje Moldovos upės baseino žemumoje. Iš pradžių buvo Vengrijos vasalė. 1359, po Bogdano I (valdė 1359–65) vadovaujamo sukilimo, tapo nepriklausoma (sostinė Baia, nuo 1375 ar 1388 Suceava, nuo 16 a. antros pusės – Jasai). Manoma, 1374 Moldavijos kunigaikštystės valdovu (gospodariumi) buvo Jurgis Karijotaitis. Nuo 1387 (su pertrūkiais) Moldavijos kunigaikštystė formaliai buvo Lenkijos lenas. Suklestėjo valdant Aleksandrui Gerajam (1400–32; buvo vedęs Vytauto Didžiojo seserį Ringailę); tuo metu Moldavijos kunigaikštystė apėmė žemes tarp Rytų Karpatų, Dniestro ir Dunojaus deltos.
1432–57 buvo Moldavijos kunigaikštystės politinio nestabilumo ir vidaus kovų laikotarpis. Pretendentai į jos sostą bandė stiprinti savo padėtį ir sąjunginiais ryšiais su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (1435, 1442, 1444 buvo sudarytos dvišalės tarpusavio pagalbos sutartys). Nuo 15 a. vidurio dėl Moldavijos kunigaikštystės varžėsi Lenkija ir Osmanai. 1456 Moldavijos kunigaikštystė buvo priversta pradėti mokėti pastariesiems duoklę. Steponas III Didysis (valdė 1457–1504) gerokai sustiprino kunigaikštystę, siekdamas sutvirtinti jos tarptautinę padėtį sėkmingai manevravo tarp Lenkijos ir Vengrijos (1475 ir 1489 pripažino Vengriją savo siuzerene), siekė įsigalėti ir Valakijoje. Kurį laiką (nuo 1473) Steponas III Didysis buvo nustojęs mokėti duoklę sultonui, pasiekė prieš turkus karinių pergalių (1475 Vaslui mūšis), bet priklausomybės nuo Osmanų atsikratyti nepavyko. 1497 jis atrėmė Lenkijos karaliaus Jono Albrechto, siekiančio į Moldavijos kunigaikštystės sostą pasodinti brolį Žygimantą (būsimąjį Žygimantą Senąjį), žygį.
Kol Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo atskirą valdovą (Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Lenkijos karaliumi tapo tik 1501), Moldavijos kunigaikštystė siekė palaikyti santykius ir su juo (1499 sudaryta dar viena savitarpio pagalbos sutartis). Stepono III Didžiojo sūnus Bogdanas III (valdė 1504–17), siekiantis vedybų su Aleksandro seserimi Elžbieta, kariavo su Lenkija dėl Pokutės srities (Pruto aukštupys) ir pasienio teritorijų.
1511 Moldavijos kunigaikštystė faktiškai tapo Osmanų vasale, o 1538 – visiškai nuo jų priklausoma, nors ir nebuvo inkorporuota (vidaus politika liko savarankiška). Kunigaikščius iš vietinių bajorų ėmė skirti sultonas. 16 a. pabaigoje Valakijos kunigaikštis Mykolas Narsusis (valdė 1593–1601) trumpam suvienijo Moldaviją, Valakiją ir Transilvaniją. 17 a. Abiejų Tautų Respublikos didikai dažnai siekdavo Moldavijos kunigaikštystės sosto savo statytiniams. Kunigaikštystė šiek tiek sustiprėjo valdant Vasilei Lupu (1635–53; buvo ištekinęs dukterį už J. Radvilos; ji rezidavo Kėdainiuose), kuris buvo Abiejų Tautų Respublikos sąjungininkas per Berestečko mūšį (1651), o 1652 su kazokais bandė užimti Valakiją.
1661 Osmanų kariuomenė užėmė Moldavijos kunigaikštystę ir vėl primetė jai savo valdžią. Per 1686 ir 1691 žygius Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis mėgino į Moldavijos kunigaikštystės sostą pasodinti savo sūnų Jokūbą. Po 1699 Karlovicų taikos, kuri baigė ilgametį Šventosios lygos karą su Osmanų imperija, Moldavijos kunigaikštystėje ėmė stiprėti Austrijos ir Rusijos įtaka.
Per 1711 Rusijos caro Petro I karą su Turkija (vadinamasis Pruto žygis) Moldavijos kunigaikštis Dimitrie Cantemiras pasidavė Rusijos globon; Petrui I pralaimėjus pabėgo į Rusiją. 1711–1821 Moldavijos kunigaikščiais buvo skiriami graikai fanariečiai. 1774 Austrija prisijungė dalį Moldavijos kunigaikštystės – Bukoviną, 1812 Rusija – Besarabiją. Po 1828–29 Rusijos ir Austrijos karo Moldavijos kunigaikštystė, formaliai likusi Osmanų imperijos dalimi, įgijo Rusijos globojamą autonomiją. 1856 Paryžiaus taika suvienodino Moldavijos ir Valakijos politinę santvarką, 1858 abiem kunigaikštystėms suteikta bendra konstitucija, 1859 jų kunigaikščiu išrinktas A. I. Cuza. 1861 Moldavija ir Valakija buvo suvienytos į Rumunijos valstybę.
894
1478