molekulinė akustika

molekulnė akùstika, akustikos šaka, tirianti medžiagos sandarą, savybes ir molekulinių vyksmų kinetiką joje akustiniais metodais. Tiriama dujos, skystis, plazma, kietasis kūnas. Pagrindiniai tyrimo būdai – garso greičio ir garso sugerties koeficiento medžiagoje matavimas ir jų priklausomybės nuo garso dažnio, slėgio, magnetinio lauko ir kitų veiksnių nustatymas. Dažniausiai naudojamas 10⁴–10⁶ Hz dažnio garsas (tiriamos dujoms), 10⁵–10¹⁰ Hz (tiriami skysčiai ir kietieji kūnai), kartais akustiniai metodai derinami su optiniais (dažnių sritis išplečiama iki dešimčių gigahercų). Iš garso greičio matavimų galima nustatyti dujų adiabatinį spūdumą, kietojo kūno tampros modulius, iš garso sugerties matavimų – skysčio klampą (klampumas), relaksacijos trukmę. Matuojant garso greičio ir sugerties priklausomybę nuo dažnio sužinoma apie molekulinių vyksmų pobūdį medžiagoje ir apie tai, kuris šių vyksmų labiausiai lemia relaksaciją. Tiriant garso sugertį metale ir puslaidininkyje galima gauti duomenų apie elektronų elgseną, Fermi paviršiaus sandarą, elektronų ir fononų sąveiką. Tam tikromis sąlygomis tiriant garso sugertį, pvz., galima nustatyti, ar yra dielektrike priemaišų, defektų. Molekulinė akustika, kaip atskira akustikos šaka, susikūrė 20 a. 4 dešimtmetyje, kai buvo nustatyta, kad virpesinės relaksacijos procesai dujose turi didelę reikšmę garso sugerčiai ir lemia garso dispersiją.