molekulnė genètika, genetikos šaka. Tyrimų kryptis – deoksiribonukleorūgšties (DNR) sekų identifikavimas, įvairios manipuliacijos su jomis ir baltymais, kurių sandarą lemia DNR. Molekulinė genetika skiriasi nuo klasikinės genetikos tuo, kad pastaroji tiria paveldimumo ir kintamumo dėsningumus nesigilindama į šių reiškinių molekulinę prigimtį, o tik aiškindama paties geno sąvoką. Skiriasi ir nuo genomikos, kurios tyrimo objektas yra genomai arba didelis genų skaičius. Daugelis svarbių mokslinių atradimų iki 1950 sudarė prielaidas molekulinei genetikai atsirasti. Buvo atliekami genetinių požymių biocheminiai tyrimai, kurie padėjo suformuluoti hipotezę vienas genas – vienas fermentas. Atradus cheminę mutagenezę buvo nustatyta, kad galima pakeisti geno cheminę sudėtį, kad bakteriofagai veikia kaip didelės molekulės, bet turi visas genams būdingas savybes. Genų cheminės prigimties tyrimais įrodyta, kad būtent DNR yra genetinės informacijos pernešėja, nustatyta DNR struktūra (dviguba spiralė).
Labai svarbus 1944 O. T. Avery, C. MacLeodo ir M. McCarty (Jungtinės Amerikos Valstijos) atliktas tyrimas. Jie nustatė, kad DNR molekulės, išskirtos iš S formos pneumokokų ir patekusios į tos pačios rūšies R formos pneumokokus, perduoda pirmųjų požymius (pastarieji tampa S formos pneumokokais). Įrodyta, kad DNR, o ne baltymas lemia organizmo paveldimąsias savybes. Šie tyrimai laikomi molekulinės genetikos pradžia. 1953 išaiškinta DNR sandara (J. Watsonas, Jungtinės Amerikos Valstijos; F. H. Crickas, Didžioji Britanija) ir nustatyta jos svarba požymių paveldėjimui. Vėlesni moksliniai atradimai – genetinio kodo iššifravimas, restrikcijos fermentų atradimas, DNR sekvenavimo metodų sukūrimas, polimerazinės grandininės reakcijos (PGR) įdiegimas kartu su efektyvia oligonukleotidų sinteze, įvairių organizmų genomų bibliotekų konstravimas ir jų panaudojimas – buvo reikšmingi tiriant ir iššifruojant įvairių organizmų, tarp jų ir žmogaus, genomus. 2003 buvo baigtas šifruoti žmogaus genomas.
Lietuvoje molekulinės genetikos srities tyrimai buvo pradėti 20 a. 6–7 dešimtmetyje. Iš pradžių buvo tyrinėjama bakterijų ir bakteriofagų genų sąveika ir veiklos reguliavimas (J. Rubikas, R. S. Nivinskas, K. Sasnauskas), augalų chromosomų DNR pažaidų reparacija (K. Cieminis), branduolio ir citoplazmos genetinių veiksnių sąveika (D. Čitavičius). Vėliau šie metodai imti taikyti gyvūnų (K. Janušauskas, I. Miceikienė) ir žmogaus (V. Kučinskas) genetikoje.
2945