molibdenas
molibdènas (Molybdaenum; gr. molybdos – švinas; taip pavadintas dėl molibdenito ir švino blizgio (galenito) mineralų panašumo), Mo, periodinės elementų sistemos VI B grupės cheminis elementas, pereinamųjų elementų grupės metalas. Šviesiai pilkas, palyginti plastiškas (perkristalizuotas atkaitinus – trapus), sunkiai lydosi, apdirbant eižėja. Kristalinė gardelė centruotojo tūrio kubinė. Paramagnetikas. Kambario temperatūroje atsparus orui, šarmų tirpalams, netirpsta druskos ir sieros rūgštyse, iš lėto reaguoja su azoto rūgštimi. Molibdenas tirpsta azoto ir sieros rūgščių mišinyje. Kaitinamas ore oksiduojasi, aukštesnėje kaip 600 °C temperatūroje – labai sparčiai, nes susidaręs molibdeno trioksidas MoO3 lengvai sublimuoja, aukštesnėje kaip 700 °C temperatūroje audringai reaguoja su vandens garais sudarydamas MoO2 (molibdeno oksidai).
Aukštoje temperatūroje (1000–1500 °C) su azotu sudaro molibdeno nitridą Mo2N, su anglimi ir CO – molibdeno karbidą Mo2C. Kaitinamas jungiasi su sieros (aukštesnėje kaip 440 °C), vandenilio sulfido (aukštesnėje kaip 800 °C) garais, halogenais. Gamtoje retas, iš mineralų svarbiausi molibdenitas MoS2 (iš jo gaunamas molibdenas), molibditas MoO3 ir molibdatai povelitas Ca[MoO4], vulfenitas Pb[MoO4]. Techniškai grynas molibdenas gaunamas MoS2 kaitinant 550–600 °C temperatūroje ir susidariusį MoO3 redukuojant vandeniliu arba aliuminiu. Gaminant gryną molibdeną priemaišos atskiriamos iš MoO3 jį sublimuojant 950–1000 °C temperatūroje arba cheminiu būdu. Daugiausia naudojamas kitiems metalams legiruoti. Iš molibdeno daromos elektroninių lempų ir vakuuminių elektroninių įtaisų dalys (elektrodai, tinkleliai, laikikliai, kaitinimo siūlai), krosnių kaitinimo elementai, t. p. naudojamas kaip katalizatorius naftos perdirbimo pramonėje. Molibdeno yra visuose augaluose ir gyvūnuose. Augalai ima molibdeną iš dirvožemio. Svarbus kaupiant azotą ir fosforą, baltymų sintezei. Žmogui per parą reikia apie 25 µg molibdeno. Daugiausia jo yra kepenyse ir inkstuose, t. p. randama antinksčiuose, skydliaukėje, kasoje, smegenyse, raumenyse, piene. Molibdeno reikšmę žmogaus organizmui nustatė 1953 E. C. De Renzo (Jungtinės Amerikos Valstijos). Molibdenas dalyvauja medžiagų apykaitoje, yra ląstelių kvėpavimo fermentų sudėtinė dalis. Molibdenas kraujuje būna susijungęs su baltymais, didina aminorūgščių koncentraciją jame. Molibdeno trūkumas mažina albuminų kiekį kraujuje, didina nervų sistemos jautrumą, trikdo skydliaukės funkciją (gali sukelti net jos struktūros pakitimus), sieros ir purinų apykaitą, organizmo augimą, embriono vystymąsi. Molibdeno perteklius sukelia žarnyno uždegimą, ilgalaikį viduriavimą, mažina fosfatazės aktyvumą, lėtina augimą, sutrikdo kepenų, inkstų veiklą, vario apykaitą (molibdenas yra vario antagonistas). Esant molibdeno pertekliui padidėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujuje, kyla sąnarių uždegimas, podagra. Apsinuodijus molibdenu jo toksinį poveikį mažina varis, fosforas, siera, aminorūgštys (ypač metioninas). Iš organizmo šalinamas su šlapimu ir išmatomis. Molibdeno daugiausia yra lapuose, lapinėse daržovėse, javų grūduose, ankštinių augalų vaisiuose. Ilgalaikio poveikio koncentracijos ribinė vertė darbo aplinkos ore 10 mg/m3.
Molibdeną 1778 atrado C. W. Scheele, gavęs iš molibdenito molibdeno oksidą, metalinį negryną molibdeną 1781 išskyrė Peteris Jacobas Hjelmas (Švedija), gryną 1817 gavo J. J. Berzelius.
1
1872
2509