moliùskai (Mollusca), minkštakniai, bestuburių (Invertebrata) gyvūnų tipas. 2 potipiai: šonanerviai moliuskai (Amphineura, arba Aculifera) ir kiautuotieji moliuskai (Conchifera). 7 klasės: dvigeldžiai moliuskai, galvakojai moliuskai, monoplakoforai, pilvakojai moliuskai, kirmėliniai moliuskai, plokščiakojai ir šarvuotieji moliuskai; apie 130 000 rūšių (Lietuvoje apie 170). Paplitę visame pasaulyje. Gyvena jūrose, gėluosiuose vandenyse ir sausumoje. Vieni moliuskai šliaužioja dugnu (pvz., perluotės), kiti yra prisitvirtinę prie povandeninių daiktų (pvz., dreisenos) arba įsirausę į dugną (kai kurie skafopodai), dar kiti (pvz., kalmarai) greitai plaukioja.
Moliuskai yra celominiai gyvūnai, bet jų celomas redukuotas, kūno ertmę užpildo parenchima. Kūnas nuo kelių milimetrų (pvz., kirmėlinio moliusko Forcepimenia protecta) iki daugiau kaip 20 m ilgio (kartu su čiuptuvais, pvz., architeučio), dvišalės simetrijos (išskyrus pilvakojų moliuskų), susideda iš galvos (dvigeldžių moliuskų galva redukuota), liemens ir kojos. Galvoje yra burna, turinti suragėjusį dantytą liežuvėlį – radulę; daugumos moliuskų galvoje dar būna čiuptuvai ir pora akių. Liemenį gaubia odos raukšlė – mantija. Ertmė tarp liemens ir mantijos vadinama mantijos ertme. Joje yra žiaunos, cheminiai jutimo organai (osfradijos), atsiveria virškinimo, šalinimo ir lytinės sistemos išeinamieji latakai. Kojos neturi sėsliai gyvenantys ir kai kurie parazitiniai pilvakojai moliuskai. Plaukiojančiųjų pilvakojų moliuskų (pvz., sparnakojų) kojos šoninės skiautės virto sparnais, galvakojų moliuskų – piltuvu ir čiuptuvais. Moliuskų kūną iš viršaus gaubia iš kalcio karbonato susidedanti kriauklė, ją gamina mantija.
moliusko kūno sandaros schema: 1 – galva, 2 – čiuptuvas, 3 – akis, 4 – mantijos ertmė, 5 – vidurinė žarna, 6 – aorta, 7 – lytinė liauka, 8 – lytinis latakas, 9 – perikardas, 10 – širdies skilvelis, 11 – prieširdis, 12 – inkstas, 13 – nerviniai ganglijai, 14 – žiauna, 15 – koja, 16 – radulė
Virškinimo sistema susideda iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos. Priekinėje žarnoje yra ryklė, vidurinėje – skrandis, į kurį atsiveria pora kepenų latakų. Užpakalinė žarna trumpa, jungiasi su mantijos ertme. Kvėpavimo sistemą sudaro žiaunos, arba ktenidijos. Sausumos moliuskai vietoj žiaunų turi plaučius, kurie susidaro mantijos kraštams suaugus su kūnu. Kraujotakos sistema atvira. Širdis susideda iš skilvelio ir 2 prieširdžių. Šalinimo sistemą dažniausiai sudaro 2 poros inkstų. Primityvios sandaros moliuskų nervų sistema susideda iš aplinkryklinio žiedo ir išilginių kamienų, kitų – iš 5–6 porų ganglijų. Vieni moliuskai minta iš vandens filtruodami bakterijas, organines medžiagas, kiti minta augalais, dar kiti (pvz., galvakojai moliuskai) yra plėšrūs, gaudo žuvis, vėžiagyvius, kuriuos sudrasko panašiu į papūgos snapu. Dauginasi lytiškai, vieni skirtalyčiai (jiems būdingas lytinis dimorfizmas), kiti hermafroditai. Galvakojų ir daugumos pilvakojų moliuskų apvaisinimas vidinis, kitų – išorinis. Poravimosi metu kai kuriems moliuskams (pvz., aštuonkojams) būdingi sudėtingi tuoktuviniai ritualai. Vystosi metamorfoze (lervos – trochofora, veligeris), kiti (pvz., plautiniai ir galvakojai moliuskai) be metamorfozės. Gyvena nuo kelių mėnesių iki keliasdešimties metų.
Moliuskais minta žuvys, paukščiai ir žinduoliai. Kai kurių rūšių moliuskai (pvz., austrės, šukutės, midijos) valgomi, auginami specializuotose jūrinėse fermose. Moliuskų kriauklės naudojamos kaip papuošalai, kai kurių moliuskų (pvz., kaurijų) kriauklės iki 20 a. pradžios Maldyvų salose, Indijoje ir Afrikoje naudotos kaip piniginis vienetas. Dvigeldžių moliuskų kriauklės naudojamos perlamutrui gaminti, iš kai kurių moliuskų (pvz., jūrinių ir gėlavandenių perluočių) gaunami perlai. Vieni moliuskai (pvz., didžioji kūdrinukė) yra parazitinių kirmėlių tarpiniai šeimininkai, kiti (pvz., dreisenos) gadina hidrotechninius įrenginius, graužia laivų medines dalis (pvz., laivagraužiai). Dėl per intensyvaus gaudymo kai kurių rūšių moliuskai (pvz., tridaknos, ciprėjos, perluotės) baigia išnykti, daug moliuskų rūšių įtraukta į Tarptautinę raudonąją knygą. Seniausių galvakojų moliuskų fosilijų aptinkama nuo vėlyvojo kambro (amonitai, belemnitai), skafopodų – nuo viduriniojo ordoviko. Moliuskų fosilijos naudojamos jūrinių ir žemyninių nuosėdų stratigrafijoje ir aiškinant geologinės praeities ekologines sąlygas. Manoma, moliuskai kilo iš mažai segmentuotų žieduotųjų kirmėlių arba iš turbeliarijoms giminingų plokščiųjų kirmėlių.