Molukų salos

Molùkų sãlos (Kepulauan Maluku, Maluku), Molùkai, Preskonių sãlos, salų grupė Malajų salyno rytuose, tarp Sulawesi salos ir Naujosios Gvinėjos. Priklauso Indonezijai. Molukų salų krantus skalauja Ramusis vandenynas, Molukų, Halmaheros, Seramo ir Bandos jūros. Plotas 74 505 km². 2,39 mln. gyventojų (2015); daugiausia malajiečių, halmaherų (musulmonai, gana daug krikščionių).

Molukų salos (daugiau nei 1000) skirstomos į 2 provincijas: šiaurinę – Šiaurės Molukų (plotas 31 652 km², 705 900 gyventojų (2015), centras – Ternatė) ir pietinę – Molukų (42 853 km², 1 683 800 gyventojų (2015), centras – Ambonas). Šiaurės Molukų provincijos didžiausios salos: Halmahera, Morotai, Bacanas, Obi; Molukų provincijos: Seramas, Buru, Taliabu, Wetaras, Mangole, Sulabesi, Ambonas. Didesnę dalį salų supa koralų rifai. Didžiausių salų paviršius kalnuotas; didžiausias aukštis 3019 m (Binaiyos kalnas Seramo saloje). Mažesnės ir žemesnės salos pelkėtos. Molukų salos yra tektoniškai aktyvioje zonoje, 4 litosferos plokščių (Eurazijos, Filipinų, Ramiojo vandenyno ir Australijos) pakraščių sąveikos ribose; yra veikiančių ugnikalnių (Gamkunoro, Ternatės), būna žemės drebėjimų. Klimatas musoninis ekvatorinis ir subekvatorinis. Kritulių nuo 800 mm (žemumose) iki 4000 mm (kalnuose) per metus. Auga drėgnieji atogrąžų miškai.

Molukų salų kraštovaizdis

Ūkis

Auginama riešutiniai kokosai, kavamedžiai, gvazdikmedžiai, muskatmedžiai, ryžiai, sagai, pipirai, kukurūzai. Žvejyba. Medžioklė. Išvežama kopra, prieskoniai, mediena. Didžiausi miestai ir uostai: Ambonas, Jailolo, Namlea, Labuna.

Istorija

Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje atsikėlė dabartinių indoneziečių protėviai. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje vietos gyventojai jau naudojo geležinius įrankius, augino ryžius ir prieskonines daržoves. Dėl ryšių su Pietų Azija Molukuose anksti išryškėjo Indijos civilizacijos įtaka. Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje pradėjo plisti hinduizmas, vėliau – budizmas.

13 a. pabaigoje–15 a. Molukų salas kontroliavo Madžapahito imperija. Apie 14 a. Halmaheros saloje susikūrė miestai-valstybės Ternatė, Tidorė. 15 a. salyne pradėjo plisti islamas. 15 a. pabaigoje Ternatė ir Tidorė virto sultonatais ir ėmė plėsti įtaką ne tik Molukuose, bet ir gretimoje Sulawesi saloje.

1512 Molukų salas pasiekė portugalai, kuriuos pirmiausia domino pelninga prieskonių (cinamono, pipirų, muskatų, gvazdikėlių) prekyba. Jie sudarė sąjungą su Ternatės sultonu, kuris leido jiems steigti prekybos punktus ir statyti tvirtoves. Tidorės sultonatas, konkuravęs su Ternatės sultonatu, rėmėsi ispanais ir jiems teikė prekybines lengvatas.

Molukuose pradėjo plisti krikščionybė (17 a. krikščionys jau sudarė didelę gyventojų dalį). 16 a. pabaigoje čia pasirodė ir anglų bei olandų. 1602 olandai įkūrė Ost Indijos bendrovę, kuri iš Olandijos vyriausybės gavo monopolinę teisę prekiauti Azijoje ir laikyti kariuomenę. Iki 1609 olandai, naudodamiesi portugalų, ispanų ir vietos gyventojų nesantaika, iš Molukų salų visiškai išstūmė portugalus ir ispanus. 17 a. 3 dešimtmetyje iš Molukų salų galutinai buvo išstumti ir anglai. 17 a. viduryje, numalšinę vietos gyventojų sukilimą, olandai monopolizavo prieskonių prekybą. Vietos sultonatai buvo panaikinti arba tapo bendrovės vasalais. 1799 dėl prekybos nuosmukio ir finansinių sunkumų Ost Indijos bendrovė bankrutavo, jos valdas Indonezijoje (ir Molukuose) perėmė Olandijos vyriausybė.

Per Napoleono I karus Molukų salos trumpam atiteko Prancūzijai, 1810–16 priklausė Didžiajai Britanijai. 1816 Molukų salas atgavo Olandija. 1830–70 kolonijinė administracija taikė vadinamąją kultūrų sistemą, pagal kurią valstiečiai turėjo ne mažiau kaip penktadalyje dirbamos žemės ploto auginti privalomus eksportinius augalus: arbatmedžius, cukranendres, kavamedžius, šilkmedžius, prieskonines daržoves.

20 a. pradžioje leista užsienio bendrovių veikla. Pamažu klostėsi vakarietiško tipo visuomenės struktūra. 1942–45 Molukų salas, kaip ir visą Indoneziją, buvo okupavusi Japonija. 1945 Molukų salos vėl atiteko Olandijai. 1949 12, paskelbus Indonezijos nepriklausomybę, Molukų salų elitas bandė sukurti nepriklausomą valstybę ir 1950 paskelbė Pietų Molukų Respublikos įkūrimą. 1950 11 Indonezijos kariuomenė sukilimą numalšino ir respubliką panaikino.

1970 Indonezijos vyriausybė, siekdama sumažinti gyventojų perteklių Sulawesi, Bali, Javos ir kitose salose, pradėjo skatinti jų persikėlimą į kitas Indonezijos salyno salas (ir Molukų salas). Tai paaštrino vietos gyventojų (dauguma jų buvo krikščionys; oficialiais duomenimis, 1970 Molukų salose musulmonai sudarė 49,9 % gyventojų) ir imigrantų (musulmonų) nesantaiką. Šią konfrontaciją dar labiau paaštrino Indonezijos vyriausybės vykdyta musulmonų protegavimo politika. 1999 01 tarp abiejų bendruomenių kilo konfliktas, kuris tęsėsi 4 metus. Per jį žuvo apie 12 000 žm., kelios dešimtys tūkstančių paliko gimtąsias vietas arba išvyko iš Molukų salų. Oficialiais duomenimis, 1980 Molukų salose musulmonai jau sudarė 55 %, 2000 – 56,8 % gyventojų.

Molukų salų gamtinis žemėlapis