monada

monadà (gr. monas, kilm. monados – vienetas, kas nedalijama), filosofinė sąvoka, reiškianti pirmapradį, neskaidomą, konstruktyvų būties elementą. Senovės graikų filosofijoje monada reiškė matematinį vienetą, pasaulio vieningą pagrindą (pitagorikai). Neoplatonikai monadą traktavo kaip vienį, Dievą laikė monadų monada. G. Bruno monadą apibrėžė kaip patį mažiausią ir elementariausią vienetą, kuriame glūdi daiktų esmė ir sutampa baigtinumo ir begalybės, lyginio ir nelyginio bei kitos priešybės. G. W. Leibnizas sukūrė monadų teoriją – monadologiją. Monadą laikė nematerialia, individualia, nedaloma, uždara, aktyvia substancija. Monadai nedaro įtakos jokie išoriniai veiksniai, jai būdinga vidinė kaita: troškimas tobulėti, siekimai lemia nuolatinį perėjimą iš vieno būvio į kitą. Šie būviai yra suvokimai (percepcijos). Monada yra tarsi gyvas veidrodis, atspindintis Visatą iš savo taško. Paprastoji, vadinamoji plikoji, monada žino kitų monadų būvį, bet šio žinojimo neįsisąmonina. Įsisąmonintas žinojimas yra apercepcija. Nėra dviejų vienodų monadų. Pasaulis yra iš anksto nustatyta harmoninga monadų sistema. Pasak G. W. Leibnizo, Dievas nuolat išspinduliuoja monadas, bet nesikiša į jau sukurtų substancijų sklaidą. J. F. Herbartas monada vadino paprastą realią esybę. R. H. Lotze monadą laikė individualia dvasine esybe (Aš), kuri yra absoliuto organiška dalis, susijusi su kitais Aš. Monadas nagrinėjo E. Husserlis, A. N. Whiteheadas ir kiti.