Monãko istòrija
Senovės laikai
Pasak romėnų istorikų, pirmieji čia nuolat apsigyveno ligūrai. Nuo 6 a. pr. Kr. finikiečių, vėliau graikų kolonija. Pasak graikų mitų, pro Monaką yra keliavęs Heraklis. 1 a. Monako teritoriją nukariavus romėnams čia atsirado garsi Monoiko Heraklio (lotyniškai Hercules Monoeci) šventykla, nuo kurios, manoma, kilo Monako pavadinimas. Valdant Romai Monakas buvo Transalpinės Galijos provincijos dalis.
Viduriniai amžiai ir naujieji laikai
5 a. žlugus Romos imperijai Monaką paeiliui valdė įvairios barbarų gentys, nuo 8 a. šią teritoriją plėšė saracėnai, joje beveik nebegyventa. 10 a. antroje pusėje kelias į Monako teritoriją saracėnams galutinai užkirstas, gyventojų daugėjo. 1191 Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas VI atidavė vietovę Genujai, kurios gyventojai 1215 čia pradėjo statyti tvirtovę, prie jos kūrėsi miestas. Pralaimėjusi vidaus kovas Genujoje gvelfus remianti Grimaldi giminė 1297 pabėgo į Monaką, čia įsitvirtino ir iki 21 a. pradžios yra Monako valdovai. Nuo 1346 Monakas yra kunigaikštystė (prancūziškai principauté). 1542–1641 Monakas buvo Ispanijos, 1641–1793 – Prancūzijos protektoratas.
Kunigaikščių rūmai (pradėti 1215, daugelį kartų rekonstruoti)
Monako kunigaikščio herbas (Kunigaikščių rūmų pagrindinio įėjimo detalė)
Per 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliuciją Grimaldi buvo nuversti, Monaką aneksavo Prancūzija, valdančioji šeima buvo įkalinta. Vienos kongresas 1815 paskelbė Monaką Sardinijos karalystės protektoratu. Per 1848 revoliuciją Monakui priklausantys Mentone’o ir Roquebrune’o miestai (95 % Monako teritorijos) pasiskelbė savarankiškais, bet nominaliai ir toliau priklausė Monakui. Pagal 1860 plebiscito rezultatus abu miestai prijungti prie Prancūzijos. 1861 Monakas tapo visiškai savarankiškas. 1865 buvo sudaryta muitų sąjunga su Prancūzija. Bažnytiniu aspektu priklausė Nicos vyskupijai, bet 1868 dalis Monako tapo atskira vyskupija, tiesiogiai pavaldžia popiežiui. 1883 Monte Carlo įsteigtas kazino kompleksas virto svarbiausiu kunigaikštystės pajamų šaltiniu.
Monakas nuo 20 amžiaus
Valdant Albertui I Grimaldžiui 1911 valstybė tapo konstitucine monarchija. Pasibaigus I pasauliniam karui pagal Versalio taikos sutartį 1918 Prancūzija įgijo teisę laikyti savo kariuomenę ir patvirtinti Monako sudarytas tarptautines sutartis, jo politika turi būti derinama su Prancūzijos politiniais, kariniais ir ūkio interesais, t. y. Monakas tapo daliniu Prancūzijos protektoratu. Sutartyje buvo numatyta, kad išmirus Grimaldi vyriškosios giminės palikuoniams Monakas bus prijungtas prie Prancūzijos.
Per II pasaulinį karą Monako valdovas Liudvikas II rėmė Vichy vyriausybę, bet dauguma šalies gyventojų simpatizavo Italijai. 1943 Monaką okupavo Italija, buvo sudaryta profašistinė vyriausybė. Tais pačiais metais Italijoje žlugus B. Mussolini valdžiai Monaką užėmė nacių Vokietija, jos kariuomenė Sąjungininkų išvyta 1944.
1949 Monako valdovu tapo kunigaikštis Renjė III. 1962 paskelbta nauja šalies konstitucija panaikino mirties bausmę, suteikė rinkimų teisę moterims, buvo įsteigtas Aukščiausiasis Teismas. 1963 pasirašyta nauja finansinė konvencija su Prancūzija (muitų unijos modifikacija). Nuo 1993 Monakas – Jungtinių Tautų narys. 2002 sutartis su Prancūzija įtvirtino Monako savarankiškumą. Prancūzija atsisakė 1918 numatytos Monako prisijungimo galimybės, tik liko atsakinga už kunigaikštystės gynybą. 2005 mirus Renjė III sostą paveldėjo jo sūnus Albertas (Albertas II).
2015 Albertas II atsiprašė dėl to, kad per II pasaulinį karą Monakas tarpininkavo deportuojant iš šalies 90 žydų ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvių (iš jų išgyveno tik 9). Monako vakarų pakrantėje nuo 2015 formuojama apie 6 km2 sausumos teritorija (Anse du Portier kvartalas, numatyta baigti 2024). Monakas nėra Europos Sąjungos narys, bet daugeliu ūkio sutarčių labai su ja susijęs.
1104