monárchas (gr. monarchos < monos – vienas + archos – valdovas), valstybės valdytojas ar vadovas, dažniausiai paveldintis valdžią arba (kartais) renkamas. Valdžią įgyvendina pagal savo turimą (ne delegavimo tvarka įgytą) teisę. Dažniausiai valdo iki gyvos galvos arba iki atsisako sosto. Monarchas dažniausiai būna iš aristokratų giminės. Monarcho valdomoje valstybėje (monarchija) dažniausiai egzistuoja įstatymų (senosiose monarchijose – papročių) sistema, reguliuojanti monarcho galias, įžengimą į sostą ir kita. Iki 18 a. pabaigos monarchai buvo vienvaldžiai valdytojai, bet jų valdžią ribojo papročiai, tradicijos, vasalai, hercogų tarybos ir kitos institucijos. Nuo 20 a. pradžios konstitucinėse monarchijose monarchai dažniausiai yra tik reprezentaciniai asmenys, neturintys valdymo galių.
Didžiosios Britanijos karalienė (1952–2022) Elžbieta II Liverpulio Alberto dokuose (2012)
Rusijos caras Borisas Godunovas, valdęs 1598–1605 (17 a., Valstybinis istorijos muziejus Maskvoje)
Kuveito emyras (nuo 2006) Sabachas al Achmadas al Sabachas
Įvairiose šalyse monarchai vadinami skirtingai: pvz., Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Ispanijoje, Malaizijoje, Maroke, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje – karalius, Brunėjuje, Omane – sultonas, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kuveite – emyras, Liuksemburge – didysis hercogas, Lichtenšteine – kunigaikštis, Japonijoje – imperatorius. Vatikaną valdo popiežius; juo gali būti tik vyras dvasininkas, nebūtinai aristokratas. Andoros kunigaikštystę valdo 2 lygiateisiai monarchai (vadinamieji koprincai): Urgelio vyskupas ir Prancūzijos prezidentas. Kelios monarchų kartos vadinamos dinastija.
Prancūzijos imperatorius Napoleonas I, valdęs 1804–1814 ir 1815 (aliejus, 1806, dailininkas Jeanas Augusteʼas Dominiqueʼas Ingresʼas, Armijos muziejus Paryžiuje)
1547–1721 Rusijos, 10–14 amžiuje ir 1908–46 Bulgarijos, 14 a. Serbijos monarcho titulas buvo caras. 1 a. prieš Kristų–5 a. senovės Romoje, 1721–1917 Rusijoje monarchai vadinti imperatoriais. Imperatoriais Prancūzijoje paskelbti Napoleonas I (1804) ir Napoleonas III (1852), po Vokietijos suvienijimo 1871 – Prūsijos karalius. 1876 Indijos imperatorės titulas suteiktas Didžiosios Britanijos karalienei Viktorijai, 1936 – Italijos karaliui. Kinijoje 221 prieš Kristų pirmą kartą imperatoriumi save titulavo Čino karalystės valdovas. Etiopijoje 1855 Kassa Hailu pasiskelbė imperatoriumi Teodoru II. Šventosios Romos imperijos (962–1806) ir Vokietijos imperijos (1871–1918) monarchai vadinti kaizeriais.
Lietuvos valdovai viduriniais amžiais buvo vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, kunigais, kunigaikščiais. Vienintelis Lietuvos karalius (Lietuvos karalystė) buvo 1253 karūnuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Nuo 1447 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio karūnacijos iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 (išskyrus 1492–1501 Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą) Lietuvos didysis kunigaikštis buvo ir Lenkijos karalius.
Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 13 a. 4 dešimtmečio), karalius (1253–1263) Mindaugas (Alessandro Guagnini kronikos Europos Sarmatijos aprašymas, 1578, iliustracija, Varšuvos nacionalinė biblioteka)