monarchomachai

monarchomãchai (gr. monarchos – vienvaldis + machē – kova), 16 a. prancūzų hugenotai mąstytojai, oponavę monarcho absoliutinės valdžios principui. 1600 išleistoje knygoje Apie valdžios galias ir regalijas (De regno et regali potestate) monarchomachų terminą pirmąkart pavartojo juos kritikavęs škotų katalikas rojalistas W. Barclay (1548–1608). Monarchomachai tvirtino, kad tauta yra suverenas, pasižymintis išmintimi, leidžiančia geriau nei karalius suvokti, ko reikia tautos gerovei. Pasak jų, liaudis yra teisės objektas, kurio interesams atstovauja išmintingi žmonės, ir todėl šiuos reikia rinkti į magistratus bei generalinius luomus. Monarchomachai pripažino ir karaliaus valdžią, kuri yra dievo duota. Tarp karaliaus ir tautos turi būti sudarytas tam tikras susitarimas. Jei karalius jo nesilaiko, pvz., persekioja teisingai tikinčiuosius, pažeisdamas susitarimą tarp dievo ir tautos, liaudis turi teisę sukilti ir blogą karalių nužudyti. Teisės nužudyti karalių doktrina buvo populiari per 16 a. Prancūzijos religinius karus. Iš pradžių ja naudojosi protestantai, protestantui Henrikui IV tapus karaliumi (daugelio to meto veikėjų manymu tik formaliai apie 1590 perėjo į katalikybę) – katalikai. Per 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliuciją ji pasitelkta svarstant Liudviko XVI baudimo mirties bausme klausimą. Vokiečių sociologas M. Weberis monarchomachus laikė judėjimu už teisės racionalizavimą, o dėl jų skleisto mokymo – visuomeninės sutarties teorijų pirmtakais.