mondialzmas (pranc. mondial – pasaulinis), globalzmas (pranc. global – pasaulinis < lot. globus – rutulys), geopolitikos kryptis, išreiškianti siekį suvienyti pasaulį ir jo regionus į vieną federacinę valstybę su bendra pasauline valdžia.
Pagrindiniai požymiai
Siekiama peržengti rasines, tautines, religines, kultūrines ribas. Yra dešinysis ir kairysis mondializmas. Dešinysis mondializmas atspindi Atlanto vandenyno regiono valstybių globalizaciją, kairysis siekia į globalizacijos procesus įtraukti ir Euraziją.
Mondializmo požiūris į tarptautinių santykių sprendimus yra griežtai deterministinis – bet kurio tarptautinių santykių veikėjo elgesys yra nulemtas tarptautinės sistemos. Norint paaiškinti individų, institucijų, visuomenės ar valstybių elgesį ir tarpusavio santykius, reikia suprasti pasaulinę struktūrą. Mondializmas, kaip ir realizmas, neigia pavienio individo (ar valstybės) analizės reikšmę. Mondializmo politikos veiksmus lemia tarptautinių santykių susiklosčiusios sistemos teikiami apribojimai ir galimybės.
Globalistų požiūris
Globalistai teigia, kad sprendimus ir procesus tarptautinėje politikoje labiausiai lemia kapitalistinių santykių pasaulinės sistemos. Nacionalinės tradicijos laikomos antrinėmis, svarbiausios yra vadinamosios bendražmogiškosios vertybės. Atsiribojama nuo suvereniteto sąvokos, valstybės yra priklausomos nuo įvairių bendrų institucijų (pvz., NATO, Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, Europos Sąjungos). Didelę reikšmę turi finansinės struktūros – Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir kitos. Mondializmo požiūriu, karinė jėga gali būti naudojama tik prieš tas valstybes, kurios nepriklauso vadinamajai mondialinei sistemai arba pažeidžia bendrus reikalavimus.
Mondializmas dažnai tapatinamas su neomarksizmu. Kairieji globalistai ekonomiką išskiria kaip tarptautinių santykių pagrindinę varomąją jėgą. Teigiama, kad Trečiojo pasaulio valstybių skurdas lemia jų priklausomybę nuo turtingų pramoninių valstybių, kurios jas išnaudoja remdamosi kapitalistine sistema. Besivystančių valstybių turtingieji sluoksniai dar labiau sustiprina užsienio šalių vyravimą. Kai kurių globalistų nuomone, tokią susiklosčiusią tarptautinių santykių nelygybę galima būtų panaikinti pritaikant naują tarptautinę ekonominę sistemą, kuri sudarytų sąlygas mažiau išsivysčiusioms valstybėms ekonomiškai atsigauti ir visiškai pašalintų vadinamąjį neokolonializmą (didžiųjų ir turtingųjų valstybių politiką, kuria siekiama išlaikyti buvusių kolonijų ekonominę ir politinę priklausomybę nuo buvusių metropolijų). Besivystančios šalys daugiausia verčiasi žaliavų pardavimu, todėl naująja sistema siūloma padidinti žaliavų supirkimo kainas ir jas fiksuoti keleriems metams į priekį. Vis dėlto tokios tarptautinės ekonomikos reguliavimo priemonės iš tikrųjų sunkiai įgyvendinamos, tam būtina pasaulinė vyriausybė.
Mondializmo raida
Mondializmo ištakų randama 18 a. Prancūzijos revoliucijos idėjose ir 19 a. Didžiosios Britanijos politikoje. 1919 Versalio taikos sutartimi įkurta Tautų Sąjunga (nuo 1945 Jungtinės Tautos), 1946 – Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas. 1948 priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Mondializmo idėjos plėtojosi kuriantis įvairiems transnacionaliniams susivienijimams, NATO (įkurta 1949), Europos anglių ir plieno bendrijai (įkurta 1951), vykdant Marshallo planą ir kita. 21 a. pradžioje plinta prieštaringos idėjos apie vadinamąją naująją pasaulio tvarką, kai vadovaus viena pasaulinė vyriausybė, kurią uzurpuos turtingiausi ir įtakingiausi pasaulio verslo ir politikos veikėjai, korporacijos.