monetarzmas (lot. monetarius – pinigų, piniginis), neoklasikinės krypties ekonominė teorija, skelbianti, kad pinigų kiekis apyvartoje yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pagrindinius šalies ekonominius rodiklius (BVP didėjimą, kainų lygį ir užimtumą). Pinigų kiekis ir BVP pokyčiai yra tiesiogiai susiję. Tai nagrinėjant pinigų pasiūla analizuojama kaip priežastis, o BVP dydis – kaip padarinys. Valstybinio ekonomikos reguliavimo svarbiausia priemonė turi būti centrinio banko vykdoma pinigų politika (pinigų kiekio apyvartoje planavimas, palūkanų normų valdymas, infliacijos kontrolė).
Monetarizmo teorija atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje kaip alternatyva keinsizmui ir jo propaguojamam aktyviam valstybės kišimuisi į ekonomiką. Monetarizmo pradininkas – Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas M. Friedmanas, Čikagos universitete subūręs savo sekėjų bendruomenę, vadinamąją Čikagos mokyklą. Kiti žymūs atstovai – K. Brunneris (1968 pirmasis pavartojo monetarizmo terminą), R. E. Lucasas, A. Meltzeris, E. Phelpsas, A. J. Schwartz (Jungtinės Amerikos Valstijos), D. E. W. Laidleris (Kanada). Monetarizmas išpopuliarėjo 20 a. 8 dešimtmetyje, kai iki tol ekonomikos moksle vyravusi keinsistinė teorija nebegalėjo paaiškinti stagfliacijos procesų (pastovaus nedarbo ir infliacijos didėjimo, nepaisant aktyvaus valstybinio ekonomikos reguliavimo) daugelyje išsivysčiusių Vakarų valstybių. Monetaristai šias tendencijas aiškino remdamiesi ne bendrosios paklausos ir pasiūlos, o pinigų apyvartos dėsniais.
Monetarizmo teorijos pagrindas yra pertvarkyta vadinamoji I. Fisherio lygtis (kiekybinė pinigų teorija): M×V = P×Y, čia M – pinigų kiekis apyvartoje, V – pinigų apyvartos greitis, P – kainų lygis, Y – įvykdytų sandorių skaičius. V ir Y trumpuoju laikotarpiu yra stabilūs dydžiai, ilguoju laikotarpiu – tolygiai, nežymiai ir prognozuojamai kintantys. P×Y yra faktiškas (nominalusis) BVP, t. y. M×V = BVP. V yra pastovus dydis, todėl pinigų kiekis M yra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso BVP dydis. Pinigų kiekis apyvartoje trumpuoju laikotarpiu t. p. veikia užimtumą, o ilguoju laikotarpiu – kainų lygį. M. Friedmanas ir A. J. Schwartz knygoje Jungtinių Valstijų pinigų sistemos istorija 1867–1960 (A Monetary History of the United States 1867–1960 1963) pagal faktinius statistinius duomenis nustatė pinigų kiekio svyravimų ir ekonominės veiklos ciklų ryšį (pvz., pinigų trūkumas yra pagrindinė depresijos priežastis). Ekonomikos ir kainų stabilumas pasiekiamas tada, kai nusistovi pinigų paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Pinigai yra viena iš turto formų, pinigų paklausa formuojasi panašiai kaip ir prekių ir paslaugų paklausa, ją lemia žmonių realiosios pajamos. Šalies centrinis bankas turi reaguoti į pinigų paklausos pokyčius, didindamas arba mažindamas pinigų pasiūlą (į apyvartą išleistų pinigų kiekį). Pinigų pasiūlos pokyčiai ekonomiką veikia pavėluotai, todėl monetarizmo atstovai siūlo vykdyti griežtą ilgalaikę pinigų politiką, kuri nebūtų keičiama siekiant trumpalaikių tikslų, pvz., nedarbo mažinimo ar valstybės biudžeto subalansavimo. Nepriklausomai nuo šalies ekonominės padėties, centrinis bankas turi palaikyti stabilų pinigų pasiūlos didinimo tempą (3–5 % per metus) paskelbdamas jį iš anksto. Jeigu pinigų pasiūla didėja greičiau, didėja ir infliacija, jeigu lėčiau – apyvartoje trūksta pinigų ir lėtėja BVP augimas.
Monetarizmo teorijoje valstybės ekonominės politikos svarbiausiu tikslu laikomas pastovaus ekonominio augimo, valiutos ir kainų lygio stabilumo užtikrinimas. Rinkos ekonomikos stabilumą lemia lanksčių kainų ir laisvosios konkurencijos mechanizmas, o rinkos disproporciją sukelia nepagrįstai didelis viešasis sektorius. Valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti minimalus, priešingu atveju jis sukelia neigiamus ekonominius procesus, ypač infliaciją, kuri dažniausiai kyla dėl to, kad vyriausybės išlaidos viršija pajamas ir biudžetui subalansuoti į apyvartą išleidžiama per daug pinigų. Siekiant garantuoti stabilų ekonominį augimą būtina mažinti mokesčius, vyriausybės išlaidas socialinėms programoms ir krašto apsaugai, privatizuoti daugumą neefektyviai veikiančių valstybės įmonių, liberalizuoti darbo santykius ir apriboti profesinių sąjungų įtaką. Užsienio prekybos subalansavimui garantuoti turi būti įvesta lanksčių valiutų kursų sistema. Monetarizmo idėjomis buvo pagrįsta reiganomikos politika Jungtinėse Amerikos Valstijose, tečerizmas Didžiojoje Britanijoje, vadinamoji šoko terapija vykdant ekonomines reformas Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, pokomunistinėse Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Ekonominio liberalizmo priešininkai dažnai kritikuoja monetarizmo teoriją dėl nedarbo, skurdo, mirtingumo didėjimo ir kitų sunkių socialinių padarinių, kuriuos sukėlė šios reformos.
2708
šoko terapija