monètinė pėdà, teisės aktais nustatytas piniginių vienetų – įvairaus nominalo monetų – kiekis, gaminamas iš nustatytos prabos ir masės monetoms skirto metalo lydinio. Siejama su monetų gamybos principu al marco.
Monetų kaldinimo pradžioje monetinė pėda rekonstruojama pagal empiriškai nustatytą masės normą. Pirmoji monetinė minima 4 a. pr. Kr. Fokajos (Mažoji Azija). Imperatoriaus Augusto (207 pr. Kr.–14 po Kr.) laikais iš libros (327,45 g) aukso kaldinta 40 aureusų. Viduriniais amžiais žinoma Karolingų monetinė pėda – 240 denarų iš markės sidabro. 18–20 a. Rusijos imperijoje monetinė pėda smarkiai svyravo (varinių monetų nuo 8 iki 50 rublių iš pūdo, sidabrinių – nuo 14 iki 20,47 rublio iš svaro).
18 a. Vokietijos žemėse, t. p. Abiejų Tautų Respublikoje naudota konvencinė – 10,5 talerių iš Kölno sidabro markės (233,856 g) ir Graumano (14 talerių iš Kölno sidabro markės) monetinė pėda. Su Abiejų Tautų Respublika istorija susijusios 17 a. pabaigosmonetinės pėdos: Cinos (10,5 talerio iš Kölno sidabro markės; Leipcigo (12 talerių iš Kölno sidabro markės); Torgau (12,5–13 talerių iš Kölno sidabro markės).
LIETUVOJE monetinė pėda pirmąsyk paminėta 1495: 624 denarai (denaras) iš 1,5 lotų Krokuvos sidabro grivinos ir 158 pusgrašiai iš 6 lotų Krokuvos sidabro grivinos (202,93 g). Žygimanto Augusto (1544–1572) laikais grašiams kaldinti naudotos 2 monetinės pėdos – lenkiškoji (96 grašiai iš 6 lotų sidabro markės) ir lietuviškoji (79 grašiai). 1580 Lenkijos ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje monetinės pėdos suvienodintos. Paskutinį kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos monetinė pėda paminėta 1664 (120 trečiokų ir 32 ortai iš atitinkamai 1,2 ir 5,75 lotų Krokuvos grivinos). Manoma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų, kaldintų Maskvoje 1706, monetinės pėdos sudarė 130 trečiokų ir 75 šeštokai iš 8 lotų Kölno markės.
78