monetinė sąjunga

monètinė sjunga, valstybių sutartis dėl jų kalamų monetų svorio ir prabos unifikavimo ir laisvos cirkuliacijos visose susitariančiose šalyse siekiant suvienodinti pinigų sistemas ir palengvinti ekonominių ryšių plėtrą. Monetinės sąjungos buvo sudaromos jau senovės Graikijoje tarp miestų‑valstybių. Viduriniais amžiais paplito Vokietijoje, apėmė daugelį Hanzos miestų ir smulkiųjų kunigaikštysčių. Žymiausios buvo Wendos (įkurta 1379), Žemutinės Saksonijos (1382), Reino kurfiurstų (1386), Liubeko (1392), Švabijos (1423) monetinės sąjungos. Naujaisiais laikais pavienių Vokietijos žemių pinigų sistemas suvienodino Austrijos‑Pietų Vokietijos valstybių konvencija (1753, 1837), Šiaurės Vokietijos valstybių konvencija (1836, 1838), Austrijos‑Vokietijos valstybių monetinė sąjunga (1857–1866). 1865 Prancūzija, Italija, Belgija ir Šveicarija įkūrė Lotynų monetinę sąjungą (1868 prie jos prisidėjo Graikija), kuri gyvavo iki 1926. Visose sąjungos šalyse kalamų visaverčių aukso ir sidabro monetų svoris, praba ir medžiaga suvienodinta, nominalioji vertė prilyginta Prancūzijos frankui, bet nacionalinių valiutų pavadinimai (Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Belgijoje – frankas, Italijoje – lira, Graikijoje – drachma) nepakito. 1873–1924 veikė Švedijos, Danijos ir Norvegijos sudaryta Skandinavijos monetinė sąjunga. 20 a., kai pagrindine mokėjimo priemone tapo popieriniai pinigai, pagal monetinių sąjungų pavyzdį buvo kuriami valiutos blokai, valiutos zonos ir pinigų sąjungos.